" /> " />
BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Įrašų tematika ‘France’

[2010 09 25] Sūrio?

2010-09-25

Daugelis žmonių, paklausti, su kuo jiems asocijuojasi Prancūzija, tikriausiai be Paryžiaus, vyno, kvepalų ir kitų dalykų prisimintų sūrį, o tiksliau šimtus sūrio rūšių, kuriomis ši šalis taip didžiuojasi. Antro pasaulinio karo metais (1940 birželį) Vinstonas Čerčilis vertindamas keblią Prancūzijos padėtį visus ramino, kad valstybė, gaminanti beveik 360 sūrio rūšių negali taip paprastai žūti. Visgi, ką mes žinome apie sūrį?

Nėra tiksliai aišku, kada ir netgi kur šis maisto prouktas buvo pagamintas pirmą kartą. Teigiama, kad sūris galėjo atsirasti net 8000 tūkst. metų prieš Kristų, kai buvo prisijaukintos pirmosios avys. Kadangi senovėje gyvūnų oda bei išsipūtę vidaus organai buvo naudojami kaip tara maisto produktams laikyti, manoma, kad pirmasis sūris buvo pagamintas netyčia, t.y. tokioje taroje laikant pieną, kuris dėl skrandyje likusių fermentų pavirto į varškę ar rūgpienį. Pienas taip pat buvo specialiai sūdomas ir rūgštinamas, kad ilgiau išliktų šviežias. Europoje dėl vėsesnio klimato tam šių priemonių reikėjo mažiau, todėl sąlygos buvo tinkamos palankioms bakterijoms, kurios brandinamui sūriui suteikia specifinį skonį.  Romos imperijos laikas sūris tapo kasdieninis patiekalas, radęs savo vietą taip pat ir ne viename rašytiniame šaltinyje. Netgi Homero „Odisėjuje” minima, kaip cikl

opai gamina ir saugo avių bei ožkų pieno sūrį. Romos imperijos dėka sūrio gaminimo menas pasklido po Europą, tačiau po imperijos žlugimo didelė dalis tarptautinės prekybų saitų nutrūko ir daugumoje Europos regionų išsivystė unikalūs ir išskirtiniai sūrio gamybos papročiai. Sūrio rūšių atsirado tiek daug, kad prancūzų kalboje net yra patarlė, kurioje teigiama, kad yra po skirtingą sūrį kiekvienai metų dienai. Kaip bebūtų, dauguma šiandien žinomų ir pačių populiariausių sūrio rūšių atsirado viduramžių laikotarpiu.

Šiais laikais sūris yra dažnas svečias ant pietų pietų stalo. Jungtinių Tautų Organizacijos duomenimis, 2004 metais pasaulyje buvo pagaminta 18 milijonų tonų šio pieno gaminio, tai yra maždaug po tris kilogramus kiekvienam žemės gyventojui. Be abejo, kiekvienam po tiek nesigautų, nes pačių didžiausių sūrio megėjų šalyje Graikijoje vienas asmuo per metus vidutiniškai suvartoja apie 30 kilogramų šio skanėsto (trys ketvirčiai iš jų - Feta sūris). Ne daug atsilieka ir Prancūzija su 25 kilogramais žmogui (daugiausiai Ementalis ir Kamembertas).

Manyčiau, kad šios statistikos būdami čia ir mes nepagadinome, o mūsų mėgstamiausia rūšis, kaip ir visoje šalyje, yra Kamembertas, tad apie jį šiek tiek plačiau. Ši rūšis yra viena iš 56, kurias Prancūzijoje reguliuoja ir saugo įstatymai. Kamembertas buvo pirmą kartą pagamintas 1791 metais Normandijos regione. Sūris gavo miestelio pavadinimą, kuriame ir šiandien stovi jo išradėjo Marie Harel skulptūra. 1805 metais sūris buvo įteiktas Napoleonui, kaip dovana nuo miestelio. Bonapartui šis sūris labai patiko, todėl žinia apie jį greitai pasklido po visą šalį. Kaip bebūtų, didžiausią įtaką sūrio populiarumui padarė tai, kad Kamembertu buvo maitinama prancūzų kariuomenė pirmo pasaulinio karo metais. Taip ši rūšis ne tik įsitvirtino prancūzų kultūroje, literatūroje ir istorijoje, bet netgi tapo įkvėpimo šaltiniu tokiems garsiems menininkams kaip Salvadoras Dali. Vieną iš savo garsiųjų paveikslų „Tirpstantys laikrodžiai” jis nutapė po to, kai ieškodamas įkvėpimo prisiminė tądien per pietus pusiau suvalgytą Kamembertą, kuris tirpo saulės atokaitoje. Po šio vaizdinio jis tučtuojau grįžo prie nebaigto paveikslo, kuriame gamtos fone jis nutapė tirpstančius laikrodžius, kurių dėka paveikslas tapo legendinis.

Pats sūris yra gaminamas iš karvių pieno. Pienas pašildomas, į jį įleidžiama bakterijų bei fermentų ir paliekamas sutirštėti. Vėliau masė supjaustoma kubeliais, pasūdoma ir perkeliama į formas. Jos yra apverčiamos kas 6-12 valandų, kad masė išdžiūtų ir vienodai pasiskirstytų formoje. Po 48 valandų, kai šviežias sūris formose sukietėja, jis apipurškiamas dviejų rūšių pelėsiu - Penicillium candidum ir Penicillium camemberti, bei paliekamas brandinti mažiausiai 21-ą dieną. Po to jis įvyniojamas į popierių ir dažniausiai dedamas į medines dežutes, kuriose ir pasiekia prekybvietes, o vėliau ir mūsų namus. Kad būtų lengviau įsivaizduoti, galiu pasakyti, kad Kamembertas yra labai panašus į Lietuvoje pakankamai populiarų Brie sūrį. Pagrindinis skirtumas, kad Brie gaminamas didesniose formose ir prieš pardavimą yra supjaustomas, todėl jo šonų nedengia pelėsis, o tai daro įtaką skoniui. Be to Kamembertas kiek liesesnis, o valgomas dažniausiai su duona ar tiesiog kaip užkandis prie vyno ir patiekiamas kambario temperatūroje, nes kaitinamas prarastų savo skonį ir tekstūrą.

Dar vienas sūris, kurį mėgstame vežti kaip lauktuvę, yra ir Lietuvoje tikrai girdėtas Rokforo sūris, kuris yra vienas iš geriausiai pasaulyje žinomų mėlynųjų sūrių. Legendoje pasakojama, kaip jaunuolis valgė paprastą avių pieno sūrį ir tolumoje pamatė įstabaus grožio merginą. Paslėpęs savo priešpiečius šalia esančioje oloje jis nuskubėjo susipažinti su mergina. Po kelių mėnesių radęs savo pamirštus priešpiečius jis pamatė, kad pelėsis paprastą sūrį pavertė į Rokforą. Kas atsitiko su mergina, legendoje nutylima. Šiandien net Europos teisės dokumentuose įtvirtinta, kad tik sūris, kuris buvo natūraliai brandintas Combalou olose, turi teisę vadintis tikruoju Rokforu. Anksčiau sūris buvo paliekamas 6-8 savaitėms tose olose, tačiau dabar pelėsį galima pagaminti laboratorijos sąlygomis. Nepaisant to, išlieka 7 gamintojai, kurie brandina sūrį olose - mažieji valdo vos po vieną olą, o didieji netgi įsileidžia turistus į savąsias. Pats sūris yra korėtas, pelėsis aiškiai matyti, o skonis kiek sūrokas, tačiau nedažnam pasmaguriavimui šis sūris tikrai puikus. Be abejo, tikrojo ir brangaus mes neragavome, bet bent jau jo pigesnis industrinis pusbrolis mums tikrai patinka.

Tiek žinių iš sūrių istorijos, o apskritai mintis apie tai parašyti kilo po to, kai mūsų bute vyko „Sūrio vakarėlis”. Viskas prasidėjo nuo to, kad bendramoksliams prancūzams užsiminėme, kad mėgstame vieno iš didžiųjų prekybos centrų parduodamą Kamembertą. Jos, kaip tikros prancūzės, pradėjo juoktis, kad tai toli gražu nėra tikrasis sūris, kuriuo didžiuojasi ši šalis ir pasakė, kad turime paragauti tikrai gero sūrio. Jos nusprendė, kad mūsų butas tam tikslui tinka labiausiai, todėl nutarė laiką, kada mums laukti svečių, o jos jau pasirūpins viskuo kitu. Mes su nekantrumu laukėme gurmaniškos vakarienės, bet dėl viso pikto buvome pasiruošę ir paprasto mūsų pamėgto Kamemberto, jei jų atnešti sūriai pasiroys mums per daug „gurmaniški”. Teko kiek nusivilti, nes nieko įspūdingo svečiai neatsinešė, tiesiog to paties Kamemberto, tik President firmos (kurio yra ir Lietuvoje), kiek įdomesnio ožkų sūrio ir dar pusiau nuvalgyto tepamo sūrio…

Na, po to vakaro sūrio ekspertais netapome, bet bent jau bičiuliai prancūzai turėjo progą pasipuikuoti savo kultūriniu paveldu, o mes ir toliau valgome paprastą ir skanų Kamembertą, kurio ne viena dežutė keliaus su manimi atgal į Lietuvą kaip lauktuvė. Ech, suprantu, kaip jautėsi generolas Šarlis de Golis, kuomet uždavė savo garsųjį retorinį klausimą: „Kaip galima valdyti šalį, kuri turi 246 skirtingas sūrio rūšis?”

Norėtum gauti naujus įrašus paštu, pamatei klaidą ar šiaip pasiilgai - vytautas.ulozas@gmail.com

Nuotraukos: http://picasaweb.google.com/vytautas.ulozas/BordeauxFranceErasmus#5540592537650252770

Rodyk draugams

[2010 09 12] Sekmadienio ritmas

2010-09-12

Po smagios vakarykštės dienos, visi buvo pakankamai pavargę, tad keltis neskubėjo. Išskyrus mane. Sužinojome, kad sekmadieniais mieste vyksta sendaikčių turgus, todėl nenorėdamas praleisti progos, atsikėliau ir išmyniau į turgų.

Pasirodo, sekmadienis yra tikra prekybos diena. Visai netoli namų, šalia upės radau maisto turgų. Kiekvieną savaitę ūkininkai suvažiuoja su savo produkcija, o miestiečiai sulekia su savo piniginėmis ir ieško, derasi, derasi ir pagaliau perka. Maistas čia neabejotinai švežias, tačiau ir gerokai brangesnis. Ieškojau ne maisto, todėl nuvažiavau 4 kilometrus, kol radau St. Michel aikštę, kurioje ir vyko turgus. Buvau nustebintas žmonių, o dar labiau įvairiausių daiktų kiekio. Vaikščioji kaip po tikrą muziejų. Gaila, kad neturėjau foto aparato, bet vis vien manau, kad čia dar sugrįšiu. Pirmas daiktas, kurio ieškojau, buvo gitara. Nors iš Lietuvos ir keliavome autonombiliu, nusprendžiau, kad savojo instrumento nesivešiu, kadangi jis užims per daug vietos ir nebus kada su juo groti, tačiau apsirikau. Kažkaip pasiilgau muzikos, tad turėjau viltį čia surasti kokį neypatingą ir nelabai brangų instrumentą. Kaip alternatyvos dairiausi ir Ukulele gitaros (maža havajietiška gitara), nes pernai labai gailėjausi, kad neparsivežiau tokios iš Ispanijos, kur susipažinome su smagia muzikos grupe, kurie šiek tiek pamokė ja groti. Tik pradėjęs vaikščioti po turgų pamačiau, kad vienas vyras pardavinėja net 2 gitaras. Apžiūrėjau, pasiklausiau kainos, bet nusprendžiau dar apeiti likusį turgų ir pasižvalgyti. Daugiau nieko gero neradau, o kol grįžau, ta gitara, kurią buvau nužiūrėjęs, mano didžiam apmaudui, jau buvo parduota. Antroji, kuri dar buvo likusi, buvo labai prastos būklės, tad nesinorėjo tokiai leisti pinigus.

Instrumento gauti nepavyko, tačiau iš turgaus išėjau anaiptol ne tuščiomis, nes radau antrą daiktą, dėl kurio čia atvažiavau - kilimą! Taip taip, tą patį, kurio, mano nuomone, labai trūko butui. Vyras prašė 20 eurų, tačiau pavyko nusiderėti iki 15 ir įkalbėti, kad atiduotų dar vieną daiktą, kuris, manau, bus puiki lauktuvė sesei. Tik nesakysiu kokį, kad nesugadinčiau siurprizo. Beliko tą kilimą parsitempti iki namų. Kilimas nemažas, 200×300 cm, gal net truput daugiau, o aš vienas ir su dviračiu. Tie 4 kilometrai nebeatrodė taip mažai. Susivyniojau kilimą, persimečiau per rėmą ir nužygiavau namo. Oras geras, pasivaikščioti po miestą smagu, o be to pakeliui sutikau ne vieną besišypsantį žmogų. Kai parsiradau namo, lietuviukai jau buvo atsikėlę ir spėliojo, kad taip ilgai užtrukau dėl to, kad tempiu kokį kilimą, - neapsiriko. Naują pirkinį iškratėme, išsiurbėme, pasitiesėme ir susėdome išbandyti - super. Dabar tikrai turim viską, ko reikia.

Vakare žinojome, kad laukia bronzinis krepšinio finalas, todėl išvažiavome į miestą ieškoti vietos, kur galėtume varžybas žiūrėti tiesiogiai. Apvažiavome visą miesto centrą, buvome užėję į kokių 10 skirtingų kavinių ir barų, tačiau visur tas pats - televizorių arba nėra, arba jie visi rodo futbolą. Pasirodo šį vakarą Bordo Girondins žaidė svarbų mačą, todėl visi kiti sporto įvykiai liko nuošaly. Arčiausiai tikslo buvome vienoje kebabinėje. Ten tuo metu nebuvo daug lankytojų, o per televizorių rodė žinias. Paprašėme pultelio ir pradėjome ieškoti reikiamo kanalo. Ne taip paprasta, nes kanalų ten virš 600.. Ieškojome, ieškojome, kol pagaliau sąraše pamatėme kažkokį „Sport”, kurio aprašyme puikavosi informacija: „Fiba Basketball”. Paspaudėme, palaukėme kol persijungs ir šnipštas, nes ekrane pasirodė užrašas, kad norint matyti šį kanalą, reikia įsigyti kažkokį papildomą paketą. Nieko nepešėme, užtat užkandinės savininkas pasiūlė vakare kartu pažaisti krepšinį. Menka bėda, kad jis kamuolio neturi. Gal vėliau kada pavyks.

Mums ir vėl nepavyko tiesiogiai stebėti lietuvių žaidimo, tačiau kruopščiai sekėme įvykių eigą ir džiūgavome dėl puikaus rezultato. Po varžybų net susiskambinau su tėveliais pasidžiaugti pergale ir šiaip pasišnekėti. Gera džiaugtis ir didžiuotis Lietuva, kurios krepšininkai įrodė, kad nors mūsų šalis ir maža, bet jos žmonės turi dideles širdis ir niekados nepasiduoda. Esame dėkingi krepšininkams už padovanotą šventę!

Nuotraukos - http://picasaweb.google.lt/vytautas.ulozas/BordeauxFranceErasmus#5521233465219381362

Norėtum gauti naujus įrašus paštu, pamatei klaidą ar šiaip pasiilgai - vytautas.ulozas@gmail.com

Rodyk draugams

[2010 09 11] Jei ne vynas ir ne uogos…

2010-09-11

Savaitgalis plius geras oras reiškia, kad reikia kuo greičiau bėgti iš namų. Šios dienos tikslas buvo pamatyti, kur ir kaip auga būsimasis vynas bei aplankyti vieną iš garsiausių gamtos paminklų šiame regione.

Viename reklaminiame žurnale, radome rekomenduojamą maršrutą, tad išvažiavome ieškoti vynuogynų. Tiesą pasakius, menka bėda surasti tuos vynuogynus, nes jų čia yra net keli tūkstančiai. Ne veltui Bordo laikomas pasaulio vyno sostine. Važiuojant pakelėje gausu rodyklių, nurodančių kelią į dar ir dar vieną „Château”. Pastarasis žodis iš Prancūzų kalbos verčiamas kaip pilis, tačiau įprasta šiuo žodžiu tiesiog apibūdinti vyno ūkį, nesvarbu, ar stovi šalia jo koks dvaras ar ne. Pasekėme vieną iš tų rodyklių ir pavažiavus kiek toliau nuo pagrindinio kelio aptikome didžiulį vynuogių lauką ir tikrą pilaitę. Nuėjome ieškoti žmonių ir suradome vyną pilstančius vyrus. Gaila, bet dauguma vyno ūkių nepriima lankytojų savaitgaliais, todėl tik akies krašteliu pamatėme cisternas ir medines statines, kuriose rauginamas ir brandinamas vynas. Susipažinome su ūkio savininku, kuris patarė dėl ekskursijų skambinti darbo dienomis bei leido pasivaikščioti po teritoriją. Iš tiesų akiai mielas vaizdas matyti tvarkingai susodintas vynuogių eiles bei kabančias didžiules prisirpusių vynuogių kekes. Neatsilaikėme pagundai ir paragavome keletą uogų - skonis pasakiškas. Uogos gerokai saldesnės, negu augančios Lietuvoje.

Važiuodami toliau dar užsukome į „Château de France”. Skamba įspūdingai, tačiau ten ir vėl neradome nė gyvos dvasios, užtat pasivaikščiojome, pasifotografavome prie rūmų bei tarp vynuogių ir pajudome kito lankytino objekto link. Kaip ir minėjau, tai gamtos paminklas, ir ne bet koks, o didžiausia Europoje smėlio kopa. Ji jau dabar yra 3 kilometrų ilgio, o kasmet prasiplėsdama dar po 5 metrus ji prarijo medžius, sankryžą ir net viešbutį. Gal ir nemandagu iš jos pusės, bet užsikapanojus į kopos viršūnę, esančią 114 metrų virš jūrs lygio, vaizdas tiesiog pribloškia. Kiek akys užmato tave supa smėlynai, pušų giraitės ir be abejo Atlanto vandenynas. Jausmas ir vaizdas tiesiog nenupasakojamas, tad ir nesivarginsiu. Dalį grožio bent jau pavyko įamžinti fotografijose.

Nusiridenę nuo kopos pajudėjome paplūdimio link. Teko pavažiuoti ne vieną kilometrą, kol kopa pagaliau baigėsi ir buvo įmanoma prieiti prie vandens. Pataikėme į pliažą, kuris yra šalia įlankos, todėl ten vanduo pakankamai ramus, o tuo naudojasi vandens sporto entuziastai - vandenyje zuja burlaiviai, vandens motociklai ir kateriai, tačiau krante žmonių irgi netrūksta. Diena buvo karšta, tad įšokome atsigaivinti ir kiek pabuvę pajudėjome namo. Pakeliui stabtelėjome miestelyje Arcachon, kur pasidarėme iškylą - susiradome staliuką su vaizdu į vandenyną ir prisėdome užkąsti.

Į Bordo grįžome vakarop. Žinojome, kad Lietuvos krepšininkai žaidė pusfinalio mačą prieš JAV rinktinę, tačiau krepšinis, kaip žinia, šioje šalyje nėra labai populiarus, tad transliacijos per televiziją rasti nepavyko. Rezultatą teko sekti interneto ir žinučių iš Lietuvos pagalba. Gaila, kad galutinis rezultatas nebuvo sėkmingas, tačiau vis tiek galime labai didžiuotis Lietuvos rinktine.

Po varžybų trumpam išlindome į miestą susitikti su bičiuliais iš universiteto. Smagiausias vakaro įvykis buvo, kad šalia vieno baro netyčia susipažinome su prancūzaite vardu Anais, kuri prieš penkerius metus buvo Lietuvoje ir ten praleido 12 mėnesių kaip savanorė jaunimo organizacijoje.

Ten ji dirbo su vaikais ir pramoko Lietuvių kalbos. Per visus tuos metus nuo grįžimo į Prancūziją ji nebuvo sutikusi nė vieno lietuvio ir neturėjo progos su niekuo pabendrauti lietuviškai, tad nesunku įsivaizduoti, kokia ji buvo laiminga, kai išgirdo mus šnekančius ir priėjo pasiteirauti, ar tik nesame iš Lietuvos. Mūsų didžiai nuostabai, per tuos metus ji nepamiršo kalbos ir suprato beveik viską, ką jai sakėme. Apskritai ne kiekvienas prancūzas moka kokią nors užsienio kalbą, o sutikti vietinį, kuris taip neblogai šneka lietuviškai, tiesiog stebuklas. Iki šio vakaro Anais draugės net gi netikėjo, kad ji tikrai moka kalbėti lietuviškai. Ilgai pabendrauti nepavyko, nes ji šventė draugės gimtadienį, tačiau apsikeitėm numeriais ir susitarėm būtinai dar susitikti. Ech, diena tikrai išėjo kupina gerų įspūdžių. Lauksim daugiau tokių.

Norėtum gauti naujus įrašus paštu, pamatei klaidą ar šiaip pasiilgai - vytautas.ulozas@gmail.com

Nuotraukos - http://picasaweb.google.lt/vytautas.ulozas/BordeauxFranceErasmus#5520374423536440818

Rodyk draugams

[2010 09 10] Mažoji Lietuva

2010-09-10

Iki šiol nepabaigiau pasakojimo apie mūsų naujuosius namus ir nepasidalinau nuotraukomis, tad laikas tai padaryti. Per Bordo, kaip ir per Vilnių, teka upė - Garona, kurios kairiajame krante įsikūręs senamiestis. Šalia upės yra viena iš pagrindinių gatvių, įrengti dviračių ir pasivaikščiojimo takai, kavinės, riedlenčių parkas, o gyvenimas dar labiau užverda, kai vyksta turgus arba į miestą atplaukia koks milžiniškas kruizinis laivas.

Vos pora šimtų metrų nuo upės, paėjėjus siauromis senamiesčio gatvėmis, stūgso senas, mūrinis, 4 aukštų pastatas, kuriame ir esame įsikūrę. Visai šalia yra didžiulė katedra ir daugybė nedidelių parduotuvėlių. Pro dideles medines duris patenki į laiptinę, o ten, netoliese, pirmame aukšte yra mūsų butas. Vietos pakankamai daug - turime nemažą svetainę ir virtuvę. Turime net gi vidinį kiemelį, kuriame auga gėlės ir yra patogu laikyti dviračius bei džiovinti kaitavimo įrangą. Virtuvėje yra nemažas stalas, prie kurio visi 4 kasdien kartu valgome, o taip pat, beveik „antrame” buto aukšte yra 2 nedideli kambariai, kur mes puikiausiai sutelpame. Po apsipirkimo IKEA, praktiškai nieko nebetrūksta, nes turime ir kur miegot, ir kur drabužius pasidėt ir visą kitą. Dar keli lietuviški atributai ir dabar jau visa gerai. Na, bet lengviau įsivaizduoti matant nuotraukas, tad, kaip dainuoja viena smagi lietuviška grupė: „Štai taip mes dabar gyvenam. Ou jė”.

Nuotraukos - http://picasaweb.google.lt/vytautas.ulozas/BordeauxFranceErasmus#5519369376566423858

Norėtum gauti naujus įrašus paštu, pamatei klaidą ar šiaip pasiilgai - vytautas.ulozas@gmail.com

Rodyk draugams

[2010 09 08] Diena ant vandens arba kas yra geras oras?

2010-09-08

Šiandien neturėjome paskaitų, o dar geriau tai, kad orų prognozė žadėjo vėjo, todėl dienos planas buvo paprastas - sėdam į automobilį ir lekiam prie vandenyno. Tiksliau pasakius, ne prie vandenyno, o prie ežero ir ne bet kokio, o pačio didžiausio Europoje (taip taip, ir vėl pačio didžiausio). Lac de Hourtin yra vos keli kilometrai nuo vandenyno bei 5 kilometrų pločio ir 15 kilometrų ilgio. Ši vieta yra tiesiog ideali jėgos aitvarų sportui, nes ežero vanduo labai ramus, o gylis beveik 2 kilometrus nuo kranto neviršija 1,5 metro. Bent jau taip mums sakė vietinis vyrukas, kuris jau porą metų čia plaukioja.

Kol dar neatkeliavo naujas Dominyko aitvaras, dalinamės manuoju. Atvykome į vietą, apsižiūrėjome - vėjo yra, todėl susinešėm įrangą, prisipūtėm kaitą, apsirengėm hidrokostiumus, įlipau į vandenį ir staiga vėjas išsijungė..  Nesekmė - teko pareiti atgal į krantą, kartu su kitais sportininkais, kurių visų aitvarai nukrito ant vandens. Ką padarysi, nemažą šio sporto dalį sudaro tinkamų sąlygų laukimas. Su laiku išmoksti į visą tai žiūrėti ramiai ir nustoji kaltinti pasaulį dėl per silpno vėjo. Praėjus maždaug penkiolikai minučių vėjas staiga pakilo ir krante kilo šurmulys. Neseniai atvykę ėmė greitai ruošti savo įrangą, o kiti čiupo aitvarus ir nulėkė į vandenį. Nuo to momento, iki pat vakar vėjas taip ir nebuvo nurimęs, todėl visą dieną oras buvo tiesiog puikus. Tarpkitko, nuo šiol turiu kiek kitokį supratimą, kas yra geras oras. Tie, kas tądien važiavo prie vandenyno pasideginti, tikrai būtų nusivylę, tačiau mums diena buvo puiki. Nesvarbu, kad kelis kartus buvo užėjęs lietus ir galiu pasakyti, kad pakankamai stiprus, o oro temperatūra nestipriai viršijo 20 laipsnių ribą, su hidrokostiumais juk nešalta, nes svarbiausia, kad aitvarą laikė pakankamai pastovus vakarų vėjas. Prieš atplaukiant lietaus debesims, vėjas kelis kartus buvo pasidaręs net ir nepadoriai stiprus. Kaip bebūtų, šią dieną galiu laikyti savo kaitavimo krikštynomis, nes ne kartą pavyko atsistoti ant lentos ir praplaukti pakankamai padorų atstumą. Bėda ta, kad kaip pradedantysis dar nelabai moku plaukti prieš vėją, todėl kai pagaliau pavykdavo kiek ilgiau paplaukti, po to ir vėl tekdavo imt lentą į rankas ir žygiuot toliau nuo kranto, kad netrukdyčiau kitiems būriuotojams. Tądien šiame ir šalia esančiame paplūdimy vėją gaudė per 50 aitvarų. Anksčiau nebuvau matęs tokios jų gausybės vienoje vietoje.

Vakarop oras dar kiek atvėso, įsivyravo lietus, o be to ir nuovargis jau jautėsi, tad teko palikti ežerą ir keliauti namo. Teisingai žmonės sako, kad plaukiojant visos bėdos ir rūpesčiai lieka krante. Net gi pamiršti, kad pavalgyti reikėtų. Buvo labai smagu grįžus pagaliau išdžiūti, sušilti ir skaniai pavakarieniauti, o prieš užmiegant - prisiminti visus dienos įspūdžius. Su nekantrumu laukiu kitos vėjuotos dienos.

Norėtum gauti naujus įrašus paštu, pamatei klaidą ar šiaip pasiilgai - vytautas.ulozas@gmail.com
http://picasaweb.google.lt/vytautas.ulozas/BordeauxFranceErasmus#5519015784278689970

Rodyk draugams

[2010 09 04] Buitiniai džiaugsmai (!)

2010-09-04

Šeštadienio proga atsikėlėm anaiptol ne su pirmais aušros spinduliais. Dominykas miegojo ant pripučiamo čiužinio ir prabudo suriestas nugaros skausmų. Mano miegas ant mažo pripučiamo JAV armijos kilimėlio irgi nebuvo įspūdingas. Vienai nakčiai tikrai puiku, bet 4 mėnesių taip praleisti tikrai nesinorėtų. Įsitikinom, kad tikrai reikia vykdyti šios dienos planą ir važiuoti į artimiausią IKEA parduotuvę.

Susidarėme nemažą reikalingų daiktų sąrašą ir išvažiavom apsipirkinėti. Prancūzijoje visi tradiciškai apsipirkinėja savaitgalį ir tokiais kiekiais, kad užtetkų visai savaitei, todėl šalia užmiestyje esančių prekybos centrų nusidriekia didžiulės eilės.. Gerokai mes tą IKEA nusiaubėm - pora čiužinių (neblogi, todėl prisižadėjom partempti į Lietuvą), antklodės, skalbinių dėžė, kabykla, pakabinamos lentynos, peiliai, tarka, taurės ir dar visokių smulkmenų, kad pagaliau galėtume išsikrauti lagaminus ir iš tiesų pasijausti kaip namie.  Na, pasijausti kaip namuose materealus šlamštas nepadės, nes tikrieji namai yra ten - kur brangiausi žmonės, bet bent jau dabar galėsime gyventi patogiai. Po IKEA nusiaubėm dar ir maisto parduotuvę, todėl į automobilį po to sunkiai ir besutilpom.

Grįžę į butą viską susitvarkėm, susidėliojom į vietas, pagaliau ištuštinom lagaminus ir galų gale iš kelioninės fazės perėjom į sėslią. Kuo toliau tuo darosi vis jaukiau čia būti, tik aš nenustoju burbėti, kad dar reikia kilimo ir tada jau tikrai bus gerai. Galbūt pavyks surasti vietinių žmonių, kurie norės kokį ne naują nebrangiai perleisti. Buitiniai reikalai, deja, užima begalę laiko, todėl bebandant apsipirkti ir įsikurti diena ėmė ir praėjo. Įkurtuvių proga pasidarėm šventinę vakarienę ir net atsikimšom balto vyno. Tikėkimės, kad buitinio realizmo etapas pagaliau baigtais ir dabar daugiau laiko bus galima skirti kitiems, dar smagesniems dalykams.

Norėtum gauti naujus įrašus paštu, pamatei klaidą ar šiaip pasiilgai - vytautas.ulozas@gmail.com

Nuotraukos - http://picasaweb.google.lt/vytautas.ulozas/BordeauxFranceErasmus#5513724262442508226

Rodyk draugams

[2010 09 03] Home Sweet Home

2010-09-03

Pagaliau atėjo penktadienis. Išgyvenom mes tas dvi naktis laikiname bute bei ilgą dieną universitete ir pagaliau atėjo didydis penktadienis - diena, kai pagaliau turėjome įsikraustyti į pastovius namus. Be abejo, ne viskas iš karto. Prieš tai dar reikėjo atidirbti dieną universitete ir sulaukti vakaro.

Sėkmingai dienos pradžiai ir vėl 4 valandos Prancūzų kalbos kursų, tačiau, laimei, mokymosi lygis priartėjo prie mūsų žinių lygio, tad paskaitos praėjo pakankamai naudingai. Pabaigoje prieš visą auditoriją net gi iššovėm pagarbos vertą dialogą. Vėliau sekė laikas, skirtas grupinių darbų užbaigimui. Man pakliuvo tikrai smagi komanda, kuriai smarkiai pagelbėti aš galbūt labai ir negalėjau, bet laiką praleidom smagiai. Padėjau jiems apipavidalinti galutinį ataskaitos ir prezentacijos variantą ir beliko sulaukti atsiskaitymo. Šiaip tikrai įdomi patirtis. Studentų grupė dirba 3 dienas prie projekto, o po to susitinka su kompanijos atstovais ir jiems pristato savo pasiūlymus. Gavau garbės pašnekėti ir aš, bet trumpai, o kas vyko po to kaip visada nelabai supratau. Teko daugiau nei 40 minučių stovėti ir klausyti kaip po pristatymo mūsų grupė ilgai diskutavo su žmonėmis iš tos kompanijos. Taip ir nesupratau, ką jie ten tiek šnekėjo ir ar čia gerai, kad taip ilgai buvom ar čia kaip tik sudirbt norėjo. Kaip bebūtų, pavargom, todėl po prezentacijos su lietuviukais nusipirkom Prancūziškų batonų (a.k.a. baguette), smirdančio sūrio bei sulčių ir prisėdom šalia upės. Pasikepinom saulėje, užvalgėm, padarėm prancūzų namų darbus ir grįžom į 16 angarą (vienas iš universiteto pastatų), nes laukė apdovanojimų ceremonija. Tarp geriausių projektų mūsiškis nepateko, bet bent jau Paulo grupė laimėjo. Juokingiausia, kad anot Paulo jie, kaip laimėtojai, turėtų gauti 16 balų iš 20, nes „visada galima padaryti geriau”. Įdomūs tie prancūzai ir įdomu kiek gausim mes.

Po apdovanojimų ceremonijos pagaliau atėjo laimingiausias šios savaitės įvykis - paskutinis (tpfu tpfu tpfu) kraustymasis! Pasiėmėm daiktus, kuriuos buvom palikę universitete, ir nulėkėm į butą. Išlydėjom šeimininkus, gavom raktus ir kelias minutes šokinėjom iš džiaugsmo! Tik tiek, kad ilgai džiaugtis negalėjom, nes reikėjo grįžti į universitetą, kur, projektų baigimo proga, laukė dar vienas „kokteilių vakarėlis”. Vėl prisivalgėm ir su Dominyku nužygiavom iki automobilio, o lietuvaitės namo - tvarkytis. Susiradom automobilį ir nuvažiavom pas Paulą susirinkti likusių paliktų daiktų. Paulo tėtis - ponas Pieras - buvo nuliudęs dėl vakarykštės Lietuvos krepšininkų pergalės prieš Prancūziją ir juokais sakė: „Oi, tie lietuviai, tpfu”.

Kol pasiekėm naujus namus spėjo ir sutemti, o dar kol susinešim milijoną daiktų bei radom laisvą parkingo vietą, tai ir visai vėlu jau buvo. Nepaisant to, buvo smagu tvarkytis, vėliau pasidalinom kambariais ir sugulėm pirmai nakčiai naujuose namuose. Nuo pečių nusirito nemažas rūpestis, o be to laukė savaitgalis, tad galėjom ramiai miegoti.

Norėtum gauti naujus įrašus paštu, pamatei klaidą ar šiaip pasiilgai - vytautas.ulozas@gmail.com

Nuotraukos - http://picasaweb.google.lt/vytautas.ulozas/BordeauxFranceErasmus#5513724204709277778

Rodyk draugams

[2010 09 01] Jaučiuosi kaip Šamas..

2010-09-01

Visų pirma, sveikinu visus visus su naujų mokslo metų pradžia, o savo mamą su gimtadieniu! Linkiu sėkmingų ir turiningų metų!

Mūsų šiandien laukė ilga diena universitete.. Pirmiausia turėjo būti rugsėjo pirmosios šventė trečiakursiams, bet kadangi žinojom, kad ten ir vėl bus tik nesuprantamos šnekos, iškeitėm jas į miegą. Užtat atvykom tiesiai į Prancūzų kalbos kursus. Ilgai ieškojom laisvos auditorijos, kol pagaliau susėdom kokių 15 žmonių. Dėstytoja kažką pradėjo kalbėt ir kažkaip nelabai pergyveno, kad dalis iš studentų visiškai nieko nesupranta. Netoli mūsų sėdėjo dar 2 vyrukai, kurie visiškai nemoka prancūziškai, todėl pasijautėm drąsiau, nes nemaža dalis mainų studentų labai gerai šneka šia kalba.. Po 15 minučių dėstytojos laukė siurprizas, nes atėjo dar 15 mainų studentų, kurie dalyvavo tose iškilmėse ir todėl vėlavo. Aš jau net nesuprantu, kiek čia tų tarptautinių studentų yra ir kur čia kas ką mokosi, bet kokių 30 ne vietinių tai tikrai yra. Kursai truko tris valandas be jokios pertraukos ir, galiu pasakyt, kad nebuvo labai linskma. Studentų lygis labai smarkiai skiriasi, dėstytoja šneka tik prancūziškai ir išverčia tik tai, ką pati moka angliškai,o dėstymo lygis nežmonikai aukštas. Dar davė testą daryt lygio nustatymui.. Juokinga, kai net nesupranti, ko prašo užduotis. Tai taip ir prasėdėjom 3 valandas kaip šamai - sėdėjom išsižioję ir mirksėjom. Praradęs viltį išsitraukiau savo žodynėlį, kuri atsispausdinau pagal audio knygas, kurias klausom, kad išmoktume kalbą ir mokiaus iš eilės, nuo pagrindų, o ne gramatikos vingrybių, netiesioginės kalbos ir kitokių kosmosų.. Po paskaitos paklausėm dėstytojos, ar lygis visada bus toks aukštas, ar bus koks nors suskirstymas į grupes, nes jeigu ne, tai mums nelabai verta ten kankintis. Dėstyoja, žinoma, atsakė prancūziškai, kad šios paskaitos yra „kaip vonia” - ateini, pasineri į ją, klausai kalbos ir bandai išmokti.. Šie jos lyriniai pamąstymai galutinai sugadino nuotaiką.

Per pietų pertrauką išėjom ieškot optikos, kad Dominykas galėtų užsisakyti naujus akinius. Pasivažinėjom tramvajumi, iki kurio Vilniui dar labai toli, apžiūrėjom visokių akinių rėmelių ir grįžom į universitetą. Laukė 4 valandos darbo grupėse - challenge game (iššūkio žaidimas, ar kažkas panašaus). Visos grupės gavo po užduoties aprašymą. Mes gavome užduotį susijusią su kompanija OVIV, kuri užsiima privačių lėktuvų apsaugos sistemomis. Turime sukurti jiems reklamos kampaniją, paruošti 10 skaidrių prezentaciją, pateikti 20 lapų aprašymą, kaip būtų vykdoma kampanija (reklamos priemonės, tikslinė grupė, informacijos kiekis, talpinimo vieta, ir kt.) bei paruošti preliminarų biudžetą. Visą tai turime padaryti iki penktadienio ir prancūziškai. Kas mums beliko - vėl sėdėjom kaip šamai.. Komandos nariai karts nuo karto ką nors išversdavo, o vėliau persikėlėm į kompiuterių klasę ieškot informacijos. Visus kitus lietuvius jų komandos išleido, tik aš likau apsimesti, kad galiu kaip nors prisidėti prie prancūziško projekto. Baigės tuo, kad lietuviai išėjo užsakinėti akinių, o aš likau rašyti blog‘o.

18-ą valandą vėl reikėjo grįžti į universitetą, nes laukė Business Cafe (verslo kavinė). Visos komandos gavo progą asmeniškai susitikti su kompanijų atstovais. OVIV atstovas papasakojo kaip veikia jų produktai, tačiau daug klausimų komandos nariai užduoti nespėjo, nes savo eilės jau laukė kita komanda, kuri taip pat turėjo tokią pačią užduotį kaip mes. Na, bet kokia gi kavinė būtų be maisto? Pasibaigus susitikimams su kompanijų atstovais atėjo furšeto eilė. Neslėpsiu, buvo žiauriai skanu, be to buvom alkani. Paragom įvairių vietinių skanėstų - ir smirdančio sūrio, ir bandelių su kažkokiu paštetu, ir dar velniai žino ko. Kiek vis gi mažai žmogui reikia iki laimės - prikamšyt skrandį, o kad ta laimė būtų pilnut pilnutėlė, išskubėjom su lietuviais į barą. Žinojom, kad 20h Lietuvos krepšinio rinktinė turėjo žaisti prieš Prancūziją. Kol susiradom vietą žiūrėjimui, mačas jau buvo prasidėjęs, o rezultatas buvo 16-29 priešininkų naudai. Na, bet tik atėjom, reikalai smarkiai pasitaisė ir neilgai trukus jau Lietuvos rinktinė pirmavo tuo pačiu 13 taškų skirtumu. Gaila, kad nespėjom pasiimti iš buto Lietuviškos atributikos, bet ir taip buvo linskma ploti priešingai nei visi kiti baro lankytojai. Labai pasidžiaugėm, kad Lietuva laimėjo, o ir vietiniai labiau šypsojosi žiūrėdami į mūsų džiaugsmą, negu pyko dėl pralaimėjimo.

Kol baigėsi varžybos, tai visai ir sutemo. Sėdom į tramvajų ir parlėkėm į butą. Dar truputį pasišnekučiavom ir išsiskirstėm po kambarius. Liko 2 naktys pas Ričardą Geerą.

Norėtum gauti naujus įrašus paštu, pamatei klaidą ar šiaip pasiilgai - vytautas.ulozas@gmail.com

Nuotraukos - http://picasaweb.google.lt/vytautas.ulozas/BordeauxFranceErasmus#5512278851107668386

Rodyk draugams

[2010 08 31] Atlanto vandenynas!

2010-08-31

Šiandien universitete turėjome laisvą dieną. Beprotiškai smagu ją skirti tam, kam nori, o ne buto paieškoms. Buvom sutarę, kad pas Paulą galėsim palikti daiktus, tad prabudę viešbutyje viską susirinkome, dar kartą sutalpinom į automobilį ir išvažiavom pas jį.

Paulas gyvena užmiestyje, tad nuo senamiesčio iki ten yra kiek daugiau negu 20 km, kuriuos jam kasdien tenka įveikti iki universiteto. Su GPS‘o ir vietinių žmonių pagalba jo namus radome nesunkiai, o atvažiavę susipažinom su jo mergina ir tėvais. Labai linksmi ir draugiški žmonės, tik gaila, kad nelabai kalba angliškai, nes norėtųsi daugiau su jais pabendrauti. Išsikrovėm nemažai daiktų ir palikome jo vasarnamyje, esančiame kitoje baseino pusėje, kuriame guli daugybė gražių paveikslų, nutapytų jo mamos. Kadangi Paulas mums labai pagelbėjo, o be to sekmadienį buvo jo gimtadienis, jam padovanojom iš Lietuvos atgabentą šakotį, kuris jau pasidarė panašus į Pizos bokštą. Išsikrovus tiek daiktų, po ilgos pertraukos vėl buvo galima užlenkti galines sėdynes, automobilis tapo lengvas, o galinis veidrodėlis buvo pilnas vaizdo. Paulas mus sekė iš paskos, nes važiavo prigriebti lietuvaičių, o po to mes sekėm jį, nes važiavom pagriebti jo draugo, ir tada visi pasukom link Vandenyno! Taip taip, prie didžiojo Atlanto! Būnant Vilniuje tenka nuriedėti daugiau nei 300 km, kad pamatytum jūrą, o čia užtenka vos 50 km ir prieš akis - neaprėpiamo didumo vandenynas! Lietuvą jau pasiekus rudeniškiems orams, mes čia dar galim pasidžiaugti 28 laipsnių šiluma. Prie vandenyno, be abejo, kiek vėsiau, o vanduo iš vis tik 18 laipsnių (nors jausmas kaip 12), na bet ką jau čia, nereikia per daug norėt. Neilgai trukus jį pasiekėme ir prieš akis atsivėrė tiesiog pasakiškas vaizdas. Nestiprus vėjas pūtė nuo kranto, todėl į pakrantę riedėjo gražios, lygios ir, mūsų supratimui, tikrai nemažos bangos. Vietiniams tos bangos didelio įspūdžio nedaro, bet mes tokias esame tik per televizorių matę. Sušokom pasimaudyti. Iš tiesų labai patogu, nes su tokia vandens temperatūra ir bangomis, nereikia nei toli bristi, nei ilgai pliuškentis - gaivumas užlieja iš karto. Pakrantė pilna žmonių su įvairia įranga - surfboard, wakeboard, skimboard, longboard - ir visi bando pasigauti savąją bangą. Apmaudu tik tiek, kad vėjas pūtė nuo kranto ir nebuvo labai tinkamas kaitavimui, o pagrindinis mūsų tikslas ir buvo išbandyti savo atsivežtus žaislus, todėl po kelių valandų prie vandenyno visi pajudėjome prie šalia esančio didžiausio Prancūzijos ežero. Paulo draugo, kuris pats mėgsta kaituoti, teigimu, ežeras labai tinkamas jėgos aitvarų sportui. Netrukus tuo ir patys įsitikinome. Beveik 2 kilometrus nuo kranto gylis neviršija 1 metro, o vanduo lygus kaip stiklas. Tik gaila, kad kaituoti galima tik vienoje ežero pusėje, kur vėjas šiandien gavosi taip pat nuo kranto, todėl buvo ne tik silpnas, bet ir labai gūsiuotas. Na, bet kadangi jau buvomę atvažiavę, tai Dominykas paplaukė kokį pusvalandį, nors sąlygos ir buvo labai sudėtingos. Normaliu plaukimu to nepavadinsi, bet aš bent jau pamačiau savo naująjį aitvarą, o ir nuotraukos kelios išėjo.

Saulė priartėjo prie horizonto, todėl atėjo laikas sukti atgal į Bordo. Paulas išvažiavo padėti draugui persikraustyti, o mes pakeliui nuo vandenyno stabtelėjom paminėti šią progą ir suvalgėm saldų oranžinį melioną. Vėliau parvežę lietuves ir vėl nuvykom iki Paulo pasidėti įrangos ir pasiimti daiktų kelioms dienoms. Paulas siūlė pasilikti pas jį, bet kadangi jis ir taip mums labai padėjo, nusprendėme daugiau jo nebevarginti ir kelias naktis iki penktadienio praleisti pas tokį Alžyrietį bute, kurį surado lietuvaitės, ir kurį mes su Dominyku vadinam Ričardu Geeru, nes gražiai rimuojasi.  Vis tik, Paulas įkalbėjo užeiti į svečius ir geriau susipažinti su jo tėvais. Buvome net pavaišinti vakariene ir geru vietiniu vynu. Tėvai labai draugiški ir šmaikštūs, todėl vakaras prabėgo greitai ir linksmai. Vis dar turėjom lietuviškų sūrių, todėl visus jais pavaišinau. Tėvams sūriai labai patiko, arba kaip aš sakiau, jie tiesiog labai mandagūs. Tai paulo tėtis Pieras juokdamasis atsakė: „Ne ne ne. Mes tikrai mandagūs”. Tik niekaip nesugebėjom paaiškinti, kas yra kmynai. Atsisveikinant tėvai kvietė dar atvažiuoti, o mes jiems padovanojome sunevyrinę lėkštutę iš Lietuvos, nes jie labai faini, o be to tėtis žvėriškai panašus į garsų prancūzų aktorių Žaną Reno.

Smagiai pavakaroję nuvažiavom pas Ričardą Geerą. Lietuvės irgi jau buvo pavalgidintos kaip viešnios, todėl nusiprausėm vandenyno druskas ir pakankamai operatyviai sugulėm miegoti. Tris naktys čia ir kelsimės į pastovius namus. Valio!

Norėtum gauti naujus įrašus paštu, pamatei klaidą ar šiaip pasiilgai - vytautas.ulozas@gmail.com

Nuotraukos - http://picasaweb.google.lt/vytautas.ulozas/BordeauxFranceErasmus#5512278713014453250

Rodyk draugams

[2010 08 30] Rugsėjo 1-oji! Arba fortūna atsuko mums veidą!

2010-08-30

Šiandien pirmoji mokslo metų diena bei įvadinės savaitės pradžia. Gaila, bet mintyse vis dar vienintelis rūpestis - namai. Dėl šios priežąsties lietuvaitės nužygiavo į universitetą, į šventę, o mes su Dominyku - ieškot namų. Radau organizaciją CROUS, kuri, neva, turėtų padėti studentams įvairiais klausimais, įskaitant ir apgyvendinimo klausimus. Numynėm iki jų būstinės ir supratom, kad ten su anglų kalba jiems ir vėl prastai. Gerai, kad atsirado ten dirbanti kroatė, kuri moka angliškai ir bandė mums padėti. Ji patarė užsiregistruoti į jų duomenų bazę, nes tada galėsim pamatyti skelbimus, kuriuos jie turi. Tiesiog visa ta sistema nelabai kokia, o ir prisijungt prie jos retai pavyksta, tad nieko nepešę nuvažiavom į universitetą. Hmm, keista, bet vis dar stebimės, kai susiduriam su lingvistine siena. Reikia greičiau susitaikyti su tuo.

Į universitetą nuvykom pavėlavę 2 valandas į „iškilmių” pradžią, bet pasirodo nieko gero nepražiopsojom, nes būtumę tiesiog klausę prancūziškų kalbų, kurių vis tiek nesuprantam. Užtat pataikėm į įvadinę paskaitėlę, kurios metu mums pristatė universitetą, susipažinome vieni su kitais ir net gi gavom dovanų paketą - solidų segtuvą, rašiklį, užrašų knygutę ir net USB raktą. Be to pažadėjo, kad gausim dar privilegijų - studento pažymėjimą, kuris suteikia nuolaidų, ir t.t. Vėliau individualiai aptarėme studijų planą, kurį turime per 30 dienų galutinai suderinti, t.y. išsirinkti dalykus, kuriuos mokysimės. Mums visiems 20-iai nesunkiai „pardavė” vieną kursą - Challenge Game. Esmė ta, kad dirbi grupėje, gauni realius kompanijų projektus, turi juos įvertinti ir po kelių dienų pristatyti tų kompanijų atstovams savo pasiūlymus. Procesas tikrai įdomus, bet užkabino ne jis, o tai, kad šis kursas truks tik 3 dienas ir po jų iš karto gauni įvertinimą ir 4 ECTS kreditus! Va, ką reiškia būti mainų studentu..

Po štai tokios mokslo metų pradžios išlindome keturi lietuviai laukan ir prisėdom sulaukti mūsų bičiulio Paulo. Besedėdami dar paskambinom pagal keliolika skelbimų, tačiau ir vėl nieko nepešėm. Pagaliau pasirodė Paulas ir visiems iš karto pasidarė linksmiau. Toks visiškai atsipūtęs vyrukas. Atėjo ir sako, kad skambtelėjo vienai draugei, kuri lyg ir nuomoja butą, ir kad sutarė jog galėsim jį apžiūrėt. Nereikia ir sakyti, kad kovinė dvasia gerokai pasitaisė po šių jo naujienų. Visi kartu nuėjome iki šalia esančio bariuko sulaukti tos merginos. Ji tą dieną dirbo universitete ir žadėjo prisijungti per pietų pertrauką. Belaukdami susipažinom su keliais įdomiais Paulo draugais, palavinom prancūzų kalbą ir sulaukėm tos merginos. Jai atėjus susipažinom, ji šiek tiek papasakojo apie butą, liepė saugoti didelį televizorių ir pasakė, kad vakare, kai ji baigs darbą, galėsim butą apžiūrėti.

Norėdami prastumti laiką iki 17 valandos, išėjome pasivaikščioti po miestą. Paulas mums aprodė keletą gražių vietų, o mes, kadangi taip priartėjome prie namų turėjimo, pagaliau nusiraminom ir pradėjom pastebėti šio miesto grožį. Pažiūrėti čia tikrai yra į ką, nes Bordo senamiestis yra didžiausia miesto teritorija, saugoma UNESCO. Daugybė gražių senovinių statinių, bažnyčios ir klaidžios gatvės. Vaikštinėjom, šnekėjomės ir nekantriai laukėm buto apžiūrėjimo. Kai ta mergina iš universiteto pagaliau baigė darbus, Paulas mus palydėjo iki jos namų, kuriuos neužilgo galėsim vadinti savais. Jie yra pačiame senamiestyje ir nuo universiteto nutolę vos 700 metrų, tad iki universiteto mums bus vos keletas minučių kelio. Ech, kaip pradinėse klasėse, kai mokyklą matydavau per langą ir galėdavau per kelias minutes iki jos nubėgti. Pats butas yra pirmame aukšte, jame yra didelė virtuvė, vidinis kiemas (hidrokostiumų džiovinimui ir kepsinei),  2 kambariai, didelė svetainė ir praktiškai visi reikalingi baldai. O dar, kadangi nusprendėme ten gyventi visi keturi, tai ir nuomos kaina palyginus bus tikrai pakankamai nedidelė! Vienintelė bėda, kad įsikelti čia galėsime penktadienio popietę, tad teks kelias dienas pratempti iki šios didelės šventės! Kaip bebūtų, laukti yra gerokai maloniau, kai turi ko laukti.

Po šio džiugaus vizito grįžome į viešbutį. Ten dar turėjome užsisakę antrą nakvynę, o bendramokslės buvo pasidėjusios pas mus daiktus. Jos iškeliavo į laikiną butą persivežti daiktų, o po kelių valandų centre susitikome visi mainų studentai. Atlėkėm su dviračiais, prisėdome pirmame pub‘e, pabendravom truputį ir neilgai trukus išsiskirstėm, nes rytojaus dieną turėjome nemažai planų, tačiau apie juos - rytoj.

Norėtum gauti naujus įrašus paštu, pamatei klaidą ar šiaip pasiilgai - vytautas.ulozas@gmail.com

Nuotraukos - http://picasaweb.google.lt/vytautas.ulozas/BordeauxFranceErasmus#

Rodyk draugams