" /> " />
BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: ‘Kelionės’ kategorija

Vasario 16-osios minėjimas ir pasivažinėjimas Formulės 1 lenktynių trasa

2011-02-13

Praleidęs Prancūzijoje beveik 4 mėnesius per visą tą laiką pažinau tik porą lietuvių, o čia atsirado proga šį skaičių iš karto smarkiai pralenkti. Kadangi artėjo Lietuvos nepriklausomybės diena Vasario 16-oji, Melburno Lietuvių bendruomenė ruošėsi jos paminėjimo šventei. Arčiausias didelis miestas prie Melburno yra Džilongas, kuriame taip pat veikia lietuvių bendruomenė. Tam kad minėjimai nesusidubliuotų, o norintieji galėtų dalyvauti abiejuose, kasmet viena bendruomenė Vasario 16-ąją švenčia savaitgalį prieš šią gražią dieną, o kita - savaitgalį po. Šiemet pirmieji buvo Melburno lietuviai.

From Melbourne, Australia

Kartu su krikšto mama susiruošėme į minėjimą, tačiau pasistengėme išvažiuoti gerokai anksčiau ir pakeliui pasižvalgyti po miestą, o pirma vieta, į kurią nuvykome buvo Albert parkas. Ši vieta ypatinga tuo, kad kiekvienais metais aplink čia esantį dirbtinį ežerą vyksta prestižiškiausių pasaulyje Formulės-1 lenktynių Melburno Grand Prix. Šiemet lenktynių savaitgalis numatytas kovo 24-27 dienomis, tad organizatoriai po truputį pradėjo ruoštis, pradėtos statyti tribūnos žiūrovams ir apsauginės tvoros. Pačios lenktynės vyksta miesto gatvėmis, kuriomis beveik 11 mėnesių per metus žmonės važiuoja į darbą ir iš jo grįžta, o kiek daugiau nei mėnesį gatvės būna užtvertos lenktynėms. Mums labai pasisekė, nes tai buvo paskutinė savaitė prieš gatvių užtvėrimą, todėl mes ne tik turėjome progą iš arti pamatyti trasą, bet ir įveikti visą ratą, kuriuo po mėnesio lėks galingi formulės bolidai.

From Melbourne, Australia

Įveikus trasą ne visai lenktyininiu režimu pasukome miesto link. Krikšto mama vis rodė į vieną pusę, į kitą pusę, pasakojo kur kokie pastatai, kas kur yra įvykę, o man tiesiog sukosi galva nuo miesto ir pastatų didumo ir net nespėjau visur susigaudyti. Galų gale pasiekėme bažnyčią, kurioje kiekvieną savaitę aukojamos mišios lietuvių kalba ir susirenka bendruomenės nariai. Šios mišios taip pat buvo skirtos Lietuvos Nepriklausomybės dienai paminėti, todėl mišių pabaigoje sugiedotas Lietuvos Himnas.

From Melbourne, Australia
 
From Melbourne, Australia

Po mišių visi nuvyko į netoliese esančius Lietuvių namus. Šis pastatas, priklausantis benduromenei, buvo pirktas prieš kelis dešimtmečius ir yra rajone, kuris šiuo metu tapo labai populiarus, dėl to bendruomenė mažą dalį patalpų nuomoja ir taip gali jį išlaikyti. Mano nuostabai į minėjimą susirinko kone 100 lietuvių - dauguma vyresni, bet kai kurie ir su savo atžalomis. Minėjimą pradėjo jo organizatorė ponia Karazienė, sveikinimo kalbą pasakė dabartinis bendruomenės pirmininkas p. Dennis bei naujoji garbės konsulė Danutė Levickienė, kuriai senasis konsulas perdavė simbolinę Lietuvos vėliavą, kurią pats gavo prieš 14 metų, kai perėmė šias pareigas. Vėliau buvo apdovanoti jaunieji žurnalistai. Lietuvių jaunimas skatinamas mokytis lietuvių kalbos bei rašyti straipsnius lietuviškiems laikraščiams - „Pastogė” bei „Tėviškės aidai”, o už atliktus darbus kiekvienais metais jie yra apdovanojami piniginiais paskatinimais už aktyvumą. Vienas iš apdovanotųjų, Aleksas, padėkojo savo lietuvių kalbos mokytojai, kuri labai padeda, kad jie galėtų kalbėti ir rašyti lietuviškai.

From Melbourne, Australia

Vėliau visi kartu žiūrėjo ankstesnių metų vasario 16-osios minėjimo koncertą, vykusį Katedros aikštėje, dainavo kartu su atlikėjais ir garsiai plojo. Nė vienas iš ten buvusių negali ramiai nusedėti, kai mato Lietuvos vaizdus. Kai kurie Tėvynėje lankėsi visai neseniai, kiti ten nebuvo įkėlę kojos kelioka metų, o kai kurie ir gyvenime nė karto, tačiau visiems Lietuva yra beprotiškai svarbi. Pasibaigus koncertui paprašiau progos tarti keletą žodžių, prisistačiau kaip naujas laikinas bendruomenės narys ir įteikiau keletą dovanų, atvežtų iš Lietuvos. Dalį susirinkusių pavyko prikviesti bendrai nuotraukai, po kurios visi nuskubėjo pietauti. Visi lietuviškai prikirto kugelio (bulvių plokštainio, jei lietuviškai) arba koldūnų ir porą valandėlių šnekučiavosi. Susipažinau su daug įdomių žmonių, net atsirado, kas pažįsta lietuvių, gyvenančių Balarate, apie kuriuos iki šiol nežinojau. Buvo tikrai įdomu pabendrauti su tiek tautiečių. Tiesą pasakius, jau kelios dienos, bet dar neturėjau progos susipažinti su užsieniečiais, užtat pamačiau jau beveik 100 lietuvių - kas galėjo pagalvot.

Po minėjimo pasilikau Melburno centre. Dar sunku susigaudyti kas kur yra, tad porą valandėlių pasivaikščiojau po šį didelį ir gražų miestą. Bet visa tai geriau matysis nuotraukose.

<!–[if gte mso 9]> Normal 0 false false false EN-US X-NONE X-NONE <![endif]–><!–[if gte mso 9]> <![endif]–> <!–[endif]–>

Norėtum gauti naujus įrašus paštu, pamatei klaidą ar šiaip pasiilgai - vytautas.ulozas@gmail.com

Daugiau nuotraukų - http://picasaweb.google.lt/vytautas.ulozas

From Melbourne, Australia

 

Skaityti toliau [...]

Rodyk draugams

Australiškas aukcionas ir Lietuviškos sutiktuvės

2011-02-12

Ryte išbudino netoli lango triukšmaujantis paukštis. Prasimerkiau - saulė, fikusas, ant šakų kabančios figos, praviras langas, o už jo vasara! Vis dar sunku patikėti, kad aš iš tiesų pietų pusrutulyje.

From Melbourne, Australia

Po pusryčių nuvykome pamatyti įdomų reginį. Krikšto mamos sesers bičiuliai pardavinėjo savo namą. Lietuvoje nekilnojamasis turtas dažniausiai parduodamas per skelbimus bei derantis su pardavėju ar jį atstovaujančia agentūra. Tuo tarpu Australijoje labai populiarūs aukcionai. Kadangi Lietuvoje tokio nesu matęs, norėjosi sudalyvauti. Pusvalandį iki aukciono agentūros darbuotojai leidžia potencialiems pirkėjams apžiūrėti namą ir tiksliai nustatytu laiku prasideda šou. Šį kartą prisirinko pakankamai daug žmonių - apie 40, o tai reiškė, kad gali užvirti arši kova. Aukciono vadovas pirmiausia visus pasveikino, bandė visus įtikinti, kad šiandien labai gražus oras ir šiaip graži diena, kuri yra beprotiškai tinkama pirkti nekilnojamąjį turtą, bei sakė, kad jei šiandien namo nenusipirksi, visą gyvenimą sau negalėsi atleisti ir nusigrauši nagus… Po šios motivacinės kalbos agentūros darbuotojas paklausė kas norėtų pradėti aukcioną. Po kelių akimirkų tylą nutraukė vienas vyras, kuris pasiūlė 485 tūkstančius Australijos dolerių už šį vidutinio dydžio ir anaiptol ne pirmos jaunystės namelį su 2 miegamaisiais, garažu ir miniatiūrine veranda. Iš pradžių kova vyko tarp dviejų vyrų, vėliau vienam atkritus įsijungė viena mergina. Kainai pasiekus apie 520 tūkstančių, aukciono vadovas jau buvo pasiruošęs trečią kartą skelbti kainą, o toji mergina jau buvo per plauką nuo „laimėjimo”, tačiau viską nutraukė naujas žaidėjas, pradėjęs dar kelti kainą. Mergina sudvėjojo, tačiau netikėtai prabudo vyrukas, pradėjęs aukcioną pirmuoju šaukimu. Kaina vėl pradėjo kilti, o naujasis žaidėjas ramiai pridėdavo po 500 dolerių prie pirmojo vyruko ir tos merginos pasiūlytos kainos ir galų gale laimėjo aukcioną. Štai taip gražų sekmadienio rytą netoliese stovintis vyras lengvu rankos mostu išleido 540 500 Australijos dolerių, t.y. daugiau nei 1,15 mln litų. „Svajonių būsto” neįsigiję žmonės greitai išsiskirstė, o laimėtojas nuėjo į namą pasirašyti reikiamų dokumentų ir susimokėti 10 % avanso. Nieko keisto, kad jaunoms šeimoms labai sunku įsikurti miestuose, nes kainos yra milžiniškos. Kita vertus, Lietuvoje jauni žmonės pirmiausia perka ar nuomojasi butą, o čia žodis butas suvokiamas visiškai kitaip. Kolkas nemačiau nė vieno blokinio daugiabučio, prie kurių esame pripratę Lietuvoje, nes čia butu vadinamas mažas namas. Australiška svajonė yra turėti savo namuką su gabalėliu pievos, todėl nieko keisto, kad už tokius norus tenka pakloti milijonines sumas.

From Melbourne, Australia

Po aukciono aplankėme porą rusiškų parduotuvių, kuriose čia gyvenantys lietuviai gali įsigyti sau  gerai pažįstamų maisto produktų - tamsios ruginės duonos, alaus, varškės, šprotų, koldūnų, visokiausių dešrų ir kitokių dalykų. Smagu, kad lentynose galima rasti ir Lietuvos kompanijų produktų - Kėdainių konservų fabriko gaminių, Gubernijos duonos giros, Dvaro mišo ir kitų. Vėliau nuvykome į krikšto mamos vasarnamį, esantį tolimesniuose priemiesčiuose, nuo kurio iki jūros yra tik 5 minutės kelio pėsčiomis. Gražus Australijos paplūdimių simbolis yra įvairiaspalviai nedideli namukai, kuriais tiesiog nusėta pakrantė. Nors nameliai yra gan seni, bet šiais laikais pakrantėse draudžiama ką nors statyti, todėl tų namelių vertė gerokai išaugo. Žmonėms patinka turėti vietą prie vandens, kur jie gali pasisplėti nuo saulės, įsitaisyti patogiame krėsle ir greta turėti šaldytuvą su šaltais gėrimais, todėl negaili tam pinigų. Kaip bebūtų, tie nameliai yra tikra puošmena.

From Melbourne, Australia

Vakare su giminaičiais šventėme mano sutiktuves. Praėjo du dešimtmečiai nuo tada, kai mano tėvelis buvo šioje šalyje, todėl smagu, kad turiu progą pasivaikščioti pėdomis, kurias jis pramynė. Be to daug lengviau įsikurti Australijoje, kai yra savų žmonių, kurie padeda pirmosiomis dienomis. Smagiai kartu pavakarieniavome, pabendravome bei įteikiau atvežtas lauktuves. Vėliau dar nuėjome iki netoliese esančio parko, kur vyko didelis nemokamas koncertas. Pataikėme į koncerto pabaigą, bet vis tiek spėjome išgirsti porą gražių dainų ir pajausti labai puikią tvirančią atmosferą. Štai šitaip greitai ir prabėgo mano diena.

Norėtum gauti naujus įrašus paštu, pamatei klaidą ar šiaip pasiilgai - vytautas.ulozas@gmail.com

Daugiau nuotraukų - http://picasaweb.google.lt/vytautas.ulozas

From Melbourne, Australia
From Melbourne, Australia
From Melbourne, Australia
From Melbourne, Australia

Rodyk draugams

Aplink pasaulį per 80 dienų

2011-02-11

Nuo tų laikų, kai Žiuliui Vernui atrodė neįmanoma apskrieti pasaulį per 80 dienų, daug kas pasikeitė. Nepaisant to, persikelti į kitą gaublio pusė vistiek užima daug laiko.

Papasakosiu detaliau apie savo kelionės maršrutą. Pakankamai ilgai savo pastangomis ieškojau geriausio varianto, kaip kuo pigiau pasiekti Australiją. Akį patraukė Jungtinių Arabų Emyratų oro linijos Etihad, kurios teikia aukštos kokybės paslaugas, bet sugeba pasiūlyti ir pakankamai patrauklią kainą. Bėda ta, kad artimiausia vieta į kurią skrenda šių avialinijų lėktuvai yra Minskas. Beieškant įvairių variantų krepiausi į vieno Australijos lietuvio rekomenduotą kelionių agentūrą A&R Travel (www.geros-keliones.lt). Agentūros direktorius Aušrys padėjo susidėlioti reikiamas kelionės datas, grįžtamąjį maršrutą ir susitvarkyti vizas. Norint skristi iš Minsko reikia pasidaryti tranzitinę Baltarusijos vizą, kuri kainuoja 10 eurų (agentūra už atitinkamą mokestį gali tuo pasirūpinti vietoje jūsų) ir belieka nuvykti iki oro uosto. Traukinio bilietas kainavo vos 25 litus, tačiau teko važiuoti iš vakaro, nes naktiniai autobusai ir traukiniai iš Vilniaus išvyksta tik lyginėmis mėnesio dienomis, o man toks variantas netiko. Sesė susitarė su savo bičiuliu, kuris ne tik priėmė mane nakvynei, bet ir aprodė miestą, kuriame dirba jau dvejus metus ir labai laukia vasaros, kada su šeimyna galės iš ten pabėgti. Keista ta Baltarusija - važiuoji pagrindine gatve, viskas spindi, pastatai apšviesti skirtingomis spalvomis, viskas blizga ir tvarkinga, bet tereikia išsukti iš tos gatvės ir prieš akis niūrokas sovietinis vaizdelis. Kaip sakė Juozas, pas kurį nakvojau, tikroji realybė pasijaučia praleidus šalyje daugiau laiko, o ji gerokai skiriasi nuo to vaizdo, kokį bando pademonstruoti valdžia. Paprastų žmonių čia mažai paisoma, o ypač tai pasijaučia pavyzdžiui bandant kirsti valstybės sieną - Lietuvos ambasada nuolatos sulaukia pagalbos prašymų iš tautiečių, kurių pareigūnai nusprendžia tiesiog neįleisti arba neišleisti iš šalies arba nei iš šio nei iš to konfiskuoja automobilį.

Kaip bebūtų, man baltarusiška kelionės dalis praėjo sėkmingai. Įvažiuojant į šalį pasieniečiai labai nesikabinėjo ir padėjo reikiamus antspaudus. Išsamiai apžiūrėti Minsko nelabai pavyko, bet įspūdingiausias vaizdas, kurį mačiau, buvo nacionalinė biblioteka, kuri vakare tampa spalvotu mirksinčiu rutuliu. Kitą rytą beliko pasiekti centrinę Minsko autobusų stotį Maskovskaja, o nuo ten mikroautobusas už maždaug 5 litus per gerą pusvalandį nuveža iki oro uosto, kuris nuo miesto yra pakankamai toli. Minsko oro uostas tikrai didelis, pastatytas sovietų sąjungos klestėjimo metais, bet dabar sulaukiantis ne tiek jau ir daug lėktuvų.

Kiek pastaruoju metu man teko keliauti oro transportu, visada rinkdavausi Ryanair, dėl jų siūlomų neįtikėtinų kainų. Apskritai šios avialinijos pakeitė Europos gyventojų suvokimą apie keliavimą ir atstumus, už ką jiems esu beprotiškai dėkingas. Kita vertus, jie kaip niekas kitas sugeba priminti, kad gauni lygiai tiek, už kiek sumoki, todėl net buvau pamiršęs, kad oro transportas apskritai gali būti patogus. Už viską, be abejo, tenka susimokėti, tačiau kartais visgi labai smagu pasimėgauti prabanga - didelės, patogios sėdynės, kurias galima smarkiai atsilenkti, kiekvienam keleiviui po naują pagalvę ir antklodę, pietūs, užkandžiai, stereo ausinės, ausų kištukai, kaukė akims, atsarginė pora kojinių ir net dantų šepetėlis. Pakeliui į Abu Dhabį spėjau perklausyti nemažai siūlomos muzikos ir padaryti keletą atidėliotų darbų. Emyratuose vėl pakvipo prabanga - brangios parduotuvės ir turtingi arabai, vaikščiojantys baltais drabužiais ir su tarnais. Iš pradžių planavau šiojė šalyje praleisti porą dienų, tačiau vėliau paaiškėjo, kad man draudžiama išeiti iš oro uosto, nes vyrai, matote, be suaugusiųjų priežiūros į šią šalį įleidžiami tik nuo 22 metų amžiaus, todėl man pritrūko vos poros savaičių. Kelionių agentūroje bandė mane paguosti ir pasakė, kad moterys įleidžiamos tik nuo 25 metų bei nemokamai man pakeitė bilietus. Taigi JAE neužtrukau ir persėdau į kitą lėktuvą, kuriame teko praleisti 14 valandų. Kelias per daug neprailgo, nes nemažą laiko dalį miegojau, o be to šnekučiavausi su šalia sėdinčiu australu, kuris dirba TV kompanijoje ir yra tarptautinių sporto renginių transliacijų techninis vadovas. Taigi, jei per pasaulio futbolo čempionatą arba per būsimą Formulės-1 Melburno GP sutriks translicija, tai būtent ponas Peter bus už tai atsakingas. Tikrai įdomus žmogus, davė savo vizitinę ir pasakė, kad jei būsiu netoli St. Kilda rajono mielai išlenktų bokalą alaus.

Pasiekę oro uostą bėgte nubėgome prie pasų patikros, kad nereiktų laukti eilėje, sulaukiau lagamino ir sėkmingai praslydau pro muitininką. Australijoje galioja daugybė apribojimų įvežamiems daiktams: jokių maisto produktų, augalų ir net medinių daiktų - nieko, kas galėtų sutrikdyti vietinę ekosistemą. Laukimo salėje sutikau kelis savanorius, kurie visą mėnesį oro uoste pasitinka visus atvykstančius tarptautinius studentus, duoda jiems informacinį paketą, padeda susirasti transportą iki miesto bei nakvynę. Jų pagalbos man labai neprireikė, nes manęs pasitikti atvažiavo mano krikšto mama, todėl už keletos minučių jau sėdėjome automobilyje ir važiavome visai ne ta kelio puse, kuria esu įpratęs, nes Australija iki šiol yra Didžiosios Britanijos dominija ir taip pat renkasi eismą kairiąja puse. Iš oro uosto nuvykome pas mano krikšto mamos seserį ir mamą. Smagu po tiek laiko pamatyti pažįstamus veidus.

Labai ilgai svečiuose neužsibuvome ir atvažiavome į mano krikšto mamos Birutės namus, kuriuose apsistosiu visą savaitę, iki tada kai planuoju persikelti į Balaratą (už 115 km), kur ir yra mano būsimas mainų universitetas. Nors kelionė ir užtruko labai ilgai, bet galvojau, kad jausiuosi blogiau. Gerai, kad atvykau vakare, nes po kelionės šiaip ar taip norisi miego, todėl aklimatizacija neturėtų būti labai sunki. Kas kita, jei lėktuvas nusileidžia anksti ryte vietos laiku, tuomet pirmoji diena būna be galo sunki. Pagaliau aš kitoje pasaulio pusėje, kur, žiūrint iš Lietuvos, visi vaikščioja aukštyn kojomis. Pažiūrėsime, kokių įspūdžių ir patirties man padovanos šie keli mėnesiai.

Norėtum gauti naujus įrašus paštu, pamatei klaidą ar šiaip pasiilgai - vytautas.ulozas@gmail.com

https://picasaweb.google.com/vytautas.ulozas

Rodyk draugams

Ir vėl kelyje!

2011-02-09

Štai aš ir vėl kelyje. Praleidęs beveik 2 mėnesius Lietuvoje ir spėjęs nuveikti daug įdomių dalykų, dabar sėdžiu vienas traukinyje su savo lagaminu ir dardu Minsko link. Na, bet kaip sako per telivizijos laidas, tiems, kas tik ką prisijungėte - apie viską iš pradžių.

Aš vardu Vytautas, mokausi ISM Ekonomikos ir Vadybos universitete. Jau trečius metus anglų kalba studijuoju Ekonomiką ir Politiką, o antrą semestrą iš eilės pasirinkau praleisti ne Lietuvoje, o mainų universitete. Praėjųsį semestrą praleidau Prancūzijoje, o šį kartą svajonės veda gerokai toliau - iki pačios tolimosios Australijos. Visą gyvenimą svajojau aplankyti šią šalį, kuri karo metais tapo prieglobščiu daliai mano giminaičių. Taip sutapo, kad pernai ISM universitetas pasirašė dvišalę bendradarbiavimo ir mainų sutartį su Balarato universitetu Australijoje. Tai sužinojęs iš karto apsisprendžiau kandidaduoti būtent į šį universitetą ir galų gale buvau išrinktas keliauti į šią milžinišką salą, esančią kitoje gaublio pusėje, už 15 000 kilometrų nuo Lietuvėlės.

Tokia trumpa įžanga. Prireikė nemažai pasiruošimo ir įvairių formalomų tvarkymo, kad ši svajonė išsipildytų, bet apie juos po truputėlį papasakosiu vėliau. Tikiuosi pavyks išsaugoti įkvėpimą rašymui ir visą semestrą dalintis savo įspūdžiais. Būkite atlaidūs, juk visgi tai tik dienoraštis, tačiau tikiuosi, kad mano patyrimai leis Jums nors kiek priartėti prie tolimosios Australijos, o kai ką galbūt net įkvėps vytis savo didžių svajonių. Kiekvienas turime išdrįsti palikti savo komforto zoną, kad patirtume stebuklus. Būtent toks mano ateinančio pusmečio šūkis, kurį sedėdamas traukinyje pabandžiau iliustruoti piešiniu. Laukite naujienų, o aš linkiu gero skaitymo!

/.V./

Rodyk draugams

[2010 09 25] Sūrio?

2010-09-25

Daugelis žmonių, paklausti, su kuo jiems asocijuojasi Prancūzija, tikriausiai be Paryžiaus, vyno, kvepalų ir kitų dalykų prisimintų sūrį, o tiksliau šimtus sūrio rūšių, kuriomis ši šalis taip didžiuojasi. Antro pasaulinio karo metais (1940 birželį) Vinstonas Čerčilis vertindamas keblią Prancūzijos padėtį visus ramino, kad valstybė, gaminanti beveik 360 sūrio rūšių negali taip paprastai žūti. Visgi, ką mes žinome apie sūrį?

Nėra tiksliai aišku, kada ir netgi kur šis maisto prouktas buvo pagamintas pirmą kartą. Teigiama, kad sūris galėjo atsirasti net 8000 tūkst. metų prieš Kristų, kai buvo prisijaukintos pirmosios avys. Kadangi senovėje gyvūnų oda bei išsipūtę vidaus organai buvo naudojami kaip tara maisto produktams laikyti, manoma, kad pirmasis sūris buvo pagamintas netyčia, t.y. tokioje taroje laikant pieną, kuris dėl skrandyje likusių fermentų pavirto į varškę ar rūgpienį. Pienas taip pat buvo specialiai sūdomas ir rūgštinamas, kad ilgiau išliktų šviežias. Europoje dėl vėsesnio klimato tam šių priemonių reikėjo mažiau, todėl sąlygos buvo tinkamos palankioms bakterijoms, kurios brandinamui sūriui suteikia specifinį skonį.  Romos imperijos laikas sūris tapo kasdieninis patiekalas, radęs savo vietą taip pat ir ne viename rašytiniame šaltinyje. Netgi Homero „Odisėjuje” minima, kaip cikl

opai gamina ir saugo avių bei ožkų pieno sūrį. Romos imperijos dėka sūrio gaminimo menas pasklido po Europą, tačiau po imperijos žlugimo didelė dalis tarptautinės prekybų saitų nutrūko ir daugumoje Europos regionų išsivystė unikalūs ir išskirtiniai sūrio gamybos papročiai. Sūrio rūšių atsirado tiek daug, kad prancūzų kalboje net yra patarlė, kurioje teigiama, kad yra po skirtingą sūrį kiekvienai metų dienai. Kaip bebūtų, dauguma šiandien žinomų ir pačių populiariausių sūrio rūšių atsirado viduramžių laikotarpiu.

Šiais laikais sūris yra dažnas svečias ant pietų pietų stalo. Jungtinių Tautų Organizacijos duomenimis, 2004 metais pasaulyje buvo pagaminta 18 milijonų tonų šio pieno gaminio, tai yra maždaug po tris kilogramus kiekvienam žemės gyventojui. Be abejo, kiekvienam po tiek nesigautų, nes pačių didžiausių sūrio megėjų šalyje Graikijoje vienas asmuo per metus vidutiniškai suvartoja apie 30 kilogramų šio skanėsto (trys ketvirčiai iš jų - Feta sūris). Ne daug atsilieka ir Prancūzija su 25 kilogramais žmogui (daugiausiai Ementalis ir Kamembertas).

Manyčiau, kad šios statistikos būdami čia ir mes nepagadinome, o mūsų mėgstamiausia rūšis, kaip ir visoje šalyje, yra Kamembertas, tad apie jį šiek tiek plačiau. Ši rūšis yra viena iš 56, kurias Prancūzijoje reguliuoja ir saugo įstatymai. Kamembertas buvo pirmą kartą pagamintas 1791 metais Normandijos regione. Sūris gavo miestelio pavadinimą, kuriame ir šiandien stovi jo išradėjo Marie Harel skulptūra. 1805 metais sūris buvo įteiktas Napoleonui, kaip dovana nuo miestelio. Bonapartui šis sūris labai patiko, todėl žinia apie jį greitai pasklido po visą šalį. Kaip bebūtų, didžiausią įtaką sūrio populiarumui padarė tai, kad Kamembertu buvo maitinama prancūzų kariuomenė pirmo pasaulinio karo metais. Taip ši rūšis ne tik įsitvirtino prancūzų kultūroje, literatūroje ir istorijoje, bet netgi tapo įkvėpimo šaltiniu tokiems garsiems menininkams kaip Salvadoras Dali. Vieną iš savo garsiųjų paveikslų „Tirpstantys laikrodžiai” jis nutapė po to, kai ieškodamas įkvėpimo prisiminė tądien per pietus pusiau suvalgytą Kamembertą, kuris tirpo saulės atokaitoje. Po šio vaizdinio jis tučtuojau grįžo prie nebaigto paveikslo, kuriame gamtos fone jis nutapė tirpstančius laikrodžius, kurių dėka paveikslas tapo legendinis.

Pats sūris yra gaminamas iš karvių pieno. Pienas pašildomas, į jį įleidžiama bakterijų bei fermentų ir paliekamas sutirštėti. Vėliau masė supjaustoma kubeliais, pasūdoma ir perkeliama į formas. Jos yra apverčiamos kas 6-12 valandų, kad masė išdžiūtų ir vienodai pasiskirstytų formoje. Po 48 valandų, kai šviežias sūris formose sukietėja, jis apipurškiamas dviejų rūšių pelėsiu - Penicillium candidum ir Penicillium camemberti, bei paliekamas brandinti mažiausiai 21-ą dieną. Po to jis įvyniojamas į popierių ir dažniausiai dedamas į medines dežutes, kuriose ir pasiekia prekybvietes, o vėliau ir mūsų namus. Kad būtų lengviau įsivaizduoti, galiu pasakyti, kad Kamembertas yra labai panašus į Lietuvoje pakankamai populiarų Brie sūrį. Pagrindinis skirtumas, kad Brie gaminamas didesniose formose ir prieš pardavimą yra supjaustomas, todėl jo šonų nedengia pelėsis, o tai daro įtaką skoniui. Be to Kamembertas kiek liesesnis, o valgomas dažniausiai su duona ar tiesiog kaip užkandis prie vyno ir patiekiamas kambario temperatūroje, nes kaitinamas prarastų savo skonį ir tekstūrą.

Dar vienas sūris, kurį mėgstame vežti kaip lauktuvę, yra ir Lietuvoje tikrai girdėtas Rokforo sūris, kuris yra vienas iš geriausiai pasaulyje žinomų mėlynųjų sūrių. Legendoje pasakojama, kaip jaunuolis valgė paprastą avių pieno sūrį ir tolumoje pamatė įstabaus grožio merginą. Paslėpęs savo priešpiečius šalia esančioje oloje jis nuskubėjo susipažinti su mergina. Po kelių mėnesių radęs savo pamirštus priešpiečius jis pamatė, kad pelėsis paprastą sūrį pavertė į Rokforą. Kas atsitiko su mergina, legendoje nutylima. Šiandien net Europos teisės dokumentuose įtvirtinta, kad tik sūris, kuris buvo natūraliai brandintas Combalou olose, turi teisę vadintis tikruoju Rokforu. Anksčiau sūris buvo paliekamas 6-8 savaitėms tose olose, tačiau dabar pelėsį galima pagaminti laboratorijos sąlygomis. Nepaisant to, išlieka 7 gamintojai, kurie brandina sūrį olose - mažieji valdo vos po vieną olą, o didieji netgi įsileidžia turistus į savąsias. Pats sūris yra korėtas, pelėsis aiškiai matyti, o skonis kiek sūrokas, tačiau nedažnam pasmaguriavimui šis sūris tikrai puikus. Be abejo, tikrojo ir brangaus mes neragavome, bet bent jau jo pigesnis industrinis pusbrolis mums tikrai patinka.

Tiek žinių iš sūrių istorijos, o apskritai mintis apie tai parašyti kilo po to, kai mūsų bute vyko „Sūrio vakarėlis”. Viskas prasidėjo nuo to, kad bendramoksliams prancūzams užsiminėme, kad mėgstame vieno iš didžiųjų prekybos centrų parduodamą Kamembertą. Jos, kaip tikros prancūzės, pradėjo juoktis, kad tai toli gražu nėra tikrasis sūris, kuriuo didžiuojasi ši šalis ir pasakė, kad turime paragauti tikrai gero sūrio. Jos nusprendė, kad mūsų butas tam tikslui tinka labiausiai, todėl nutarė laiką, kada mums laukti svečių, o jos jau pasirūpins viskuo kitu. Mes su nekantrumu laukėme gurmaniškos vakarienės, bet dėl viso pikto buvome pasiruošę ir paprasto mūsų pamėgto Kamemberto, jei jų atnešti sūriai pasiroys mums per daug „gurmaniški”. Teko kiek nusivilti, nes nieko įspūdingo svečiai neatsinešė, tiesiog to paties Kamemberto, tik President firmos (kurio yra ir Lietuvoje), kiek įdomesnio ožkų sūrio ir dar pusiau nuvalgyto tepamo sūrio…

Na, po to vakaro sūrio ekspertais netapome, bet bent jau bičiuliai prancūzai turėjo progą pasipuikuoti savo kultūriniu paveldu, o mes ir toliau valgome paprastą ir skanų Kamembertą, kurio ne viena dežutė keliaus su manimi atgal į Lietuvą kaip lauktuvė. Ech, suprantu, kaip jautėsi generolas Šarlis de Golis, kuomet uždavė savo garsųjį retorinį klausimą: „Kaip galima valdyti šalį, kuri turi 246 skirtingas sūrio rūšis?”

Norėtum gauti naujus įrašus paštu, pamatei klaidą ar šiaip pasiilgai - vytautas.ulozas@gmail.com

Nuotraukos: http://picasaweb.google.com/vytautas.ulozas/BordeauxFranceErasmus#5540592537650252770

Rodyk draugams

[2010 09 21] Lietuvių diaspora Bordo

2010-09-21

Ruošiantis važiuoti į užsienio valstybę visada laukia šiokia tokia nežinomybė. Jos gerokai padaugėja, jei toje valstybėje ketini praleisti ne porą dienų, o keletą mėnesių. Tiek vienu, tiek kitu atveju smagu sulaukti pagalbos iš ten gyvenančių žmonių, o kas gi geriau tave supras, jei ne brolis lietuvis.

Dar gerokai prieš mainų programą pradėjau ieškoti lietuvių, kurie gyvena Bordo ir kurie galbūt galėtų pagelbėti su gyvenamosios vietos radimu. Mainų studentams tai yra neabejotinai pati sunkiausia užduotis Prancūzijoje. Kiek girdėjau iš pažįstamų žmonių, kitose šalyse tarptautinių ryšių skyrius stengiasi padėti dėl visų įmanomų nesklandumų, kurie iškyla atvykstantiems studentams. Pats tą puikiai matau savo universitete ISM, kur užėjus į tarptautinių ryšių skyrių gali neabejoti, kad tave pasitiks su šypsena, paklaus kaip sekasi ir visada pagelbės jei turi bėdų - nesvarbu ar esi lietuvis, vykstantis į užsienį, ar užsienietis iš tolimos šalies. Tuo tarpu važiuodamas į Prancūziją, turi jaustis labai pamalonintas vien dėl to, kad tave apskritai į šalį įsileidžia, o dėl viso kito jau turi kapstytis pats. Bent jau tokią nuomonę susidariau pasiklausęs kitų, kurie čia mokėsi, bei pagal tai, ką patyrėme mes.

Pirma šovusi mintis buvo paieškoti Prancūzijos Lietuvių bendruomenės, kuri, pasirodo, veikia tikrai aktyviai - periodiškai susitinka, yra įkūrė lietuvišką mokyklėlę, o pernai net gi išleido knygą apie benduromenės istoriją. Taip pat bendruomenė turi sukūrusi internetinį forumą, kur gali bendrauti visi norintys (jis pasiekiamas adresu -  http://www.plf.lt/). Forume radau temą, sukurtą specialiai Bordo miestui, kuriame radau kelių lietuvaičių prisistatymus, tad jiems ir parašiau. Labiausiai pagelbėjo viena mergina, vardu Ernesta, kuri Bordo gyvena jau trečius metus ir net gi studijuoja universitete, priklausančiame tai pačiai grupei, kaip ir tas, į kurį atvažiavome mes. Ji prieš atvažiuojant davė tikrai nemažai patarimų, papasakojo apie šalį ir miestą ir apskritai buvo labai rūpestinga, todėl kai jau patys įsikūrėme Bordo, pasikvietėme ją į svečius.

Keista, bet vienas iš dalykų, kurių tikrai pasiilgsti būdamas užsienyje, yra maistas, kurį esi įpratęs valgyti (šiai temai ateityje dedikuosiu atskirą įrašą). Pavyzdžiui Prancūzijoje nėra grikių ir manų kruopų, kefyro, varškės sūrelių ir apskritai nieko, kas susiję su varške, bei kai kurių kitų dalykų, kurių neišvengiamai pasiilgsti, jei Lietuvoje apsilankai tik keletą kartų per metus. Dėl šios priežąsties lietuvių susitikimo proga nusprendėme paruošti lietuviškas vaišes. Ernesta, švelniai tariant, kiek nustebo pamačiusi milžinišką indą šaltibarščių, kuris pareikalavo šiek tiek kūrybos, nes kefyro, kaip minėjau, šioje šalyje nėra. Kadangi Ernestos mokslai ir darbas susijęs su vynu, galima nesunkiai atspėti koks ant vaišių stalo buvo jos indėlis, kuris beje puikiai tiko prie mūsų kepto obuolių pyrago.

Buvo smagu išgirsti draugės lietuvės istoriją, apie tai kaip ir kodėl ji čia atvyko, kaip sekėsi įsikurti bei pritapti, o be to apskritai smagu sutikti tokių mielų ir draugiškų tautiečių būnant toli nuo Lietuvos, todėl simbolinį tostą ir pakėlėme „Už Lietuvių diasporą Bordo”.

Norėtum gauti naujus įrašus paštu, pamatei klaidą ar šiaip pasiilgai - vytautas.ulozas@gmail.com
http://picasaweb.google.com/vytautas.ulozas/BordeauxFranceErasmus#5539710863197245778

Rodyk draugams

[2010 09 16] Turgus, šėlsmas ir futbolas

2010-09-16

Šiandien buvo viena iš tų dienų, kai vakare prisiminęs rytinius įvykius, dėl įspūdžių gausos sunkiai gali patikėti, kad tai vis dar ta pati diena. Tad apie viską iš eilės.

Kaip ir kiekvieną sekmadienį, šiandien vyko sendaikčių turgus, į kurį, šį kartą, susiruošėme tryse, o taip pat nepamiršome ir fotoaparato pasiimti, kad galėtume įamžinti šį muziejų po atviru dangumi. Pravaikščiojome ten kelias valandas ir nors nieko labai nenusipirkome, bet išėjome tikrai geros nuotaikos. Namo važiavome tramvajumi, tačiau pakeliui nusprendėme iššokti lauk, nes užsimanėme aplankyti vieną turistų labai mėgstamą vietą, kuri yra tarp merijos ir upės. Tai toks didelis plokščias baseinas su keliais centimetrais vandens. Kai niekas po jį nevaikšto ir vanduo nusistovi, jame labai gražiai atsispindi senamiesčio pastatai, todėl ši vieta vadinama tiesiog veidrodžiu. Be kita ko, baseinas moka triukų - kartais paleidžiami purkštuvai, todėl virš veidrodžio susidaro gaivus purslų debesis. Būtent jis mus ir suviliojo. Prisilakstėme po vandenį ir prisidarėme neblogų kadrų, o tada jau šlapi parėjome namo.

Kiek vėliau nuėjome į parką pasimėgauti saule ir šiek tiek pasimokyti. Grįžus namie radome skalbyklės iškrėstą pokštą - potvynį, tačiau greitai susitvarkėme, pavalgėme ir išjudėjome į miestą, kadangi laukė dar vienas svarbus reikalas. Prieš kelias savaites buvom nusipirkę bilietus į futbolo varžybas, o šiandien pagaliau atėjo laikas jas pamatyti. Lietuvoje, kaip žinia, futbolas populiarumu nusileidžia krepšiniui, o ir sporto bazių situacija yra gan apverktina. Niekados anksčiau nesu buvęs tokiame dideliame futbolo mače. Vietinė komanda „Bordeaux Girondins” priėmė vieną geriausių Prancūzijos komandų - Lyono „Olimpic”. Pasiekti stadioną nebuvo labai paprastą - įtilpti pavyko tik į 5 tramjavų. Gerai, kad jie bent jau važiavo praktiškai vienas paskui kitą. Mūsų draugas iš universiteto - Žonas - sakė, kad jau senas ir mažokas jų stadionas, nes, matote, į jį telpa „vos” 30 tūkstančių sirgalių. Smagi patirtis pabūvoti tokioje minioje. Psirodo nusipirkome bilietus į pačią smagiausią tribūną, tą kurioje stovi visi aktyviausi sirgaliai. Apačioje pastatytos kolonėlės, o keli sirgaliai viso mačo metu užvedinėja žiūrovus skanduoti, dainuoti ir palaikyti savo dievinąmą komandą. Stadiono prieigose ir jo viduje patruliavo keli šimtai savanorių bei gerai ginkluotų ir malšinti riaušes pasiruošusių policijos pareigūnų. Laimei, Bordo austruoliai garsėja kaip išties kultūringi ir ne pikti. Kaip be būtų, varžybų metu triukšmas tiesiog sunkiai nupasakojamas, o įmušus įvartį jis tampa net gi sunkiai įsivaizduojamas. Rėkėm ir mes kiek galėjom kartu su visais sirgaliais ir dideliam mūsų visų džiaugsmui „Girondins” sugebėjo įveikti savo priešininkus rezultatu 2-0. Išties įspūdingas vakaras, po kurio beliko tik su visais sirgaliais parsirasti namo, tačiau sustiprintų policijos ir viešojo transporto pajėgų dėka šalia stadiono greitai neliko visos aistruolių minios. Įspūdžių šiandien buvo daug, tačiau nuovargis taip pat padarė savo, tad grįžę iškart kritome į lovas.

Norėtum gauti naujus įrašus paštu, pamatei klaidą ar šiaip pasiilgai - vytautas.ulozas@gmail.com

Nuotraukos: http://picasaweb.google.lt/vytautas.ulozas/BordeauxFranceErasmus#5526126874861986050

Rodyk draugams

[2010 09 15] Senienos naujienos

2010-09-15

Pastaruoju metu įvyko įvairių įdomių dalykų, apie kuriuos norisi papasakoti. Tai nėra taip paprasta, tačiau pasistengsiu prisiminti ir pasidalinti tuo, kuo gyvename šias savaites.

Vieno iš pasivažinėjimų metu, kaip visada, užtikome naujų įdomių miesto vietų. Šį kartą tai truputėlį sąvartynas, truputėlį muziejus po atviru dangumi. Vienas vyrukas iš metalo laužo ir kitokių medžiagų kuria įvairias skulptūras. Jis jau sukūrė pakankamai nemažą parkelį, kur puikuojasi jo darbai. Yra visokių - ir keistų, ir juokingų, ir sudėtingų, tad pasižvalgyti ir pafotografuoti buvo tikrai smagu. Tarp skulptūrų yra keletas suoliukų, stalas ir net kažkas panašaus į barą, tad neabejoju, kad vakarais čia susirenka nemažai jaunų žmonių, nors pati vieta ir nėra pati jaukiausia. Kita įdomi vieta, kurią suradome, tai vyno išparduotuvė. Didžiulis angaras, kuriame galima rasti daugybę vyno rūšių, kitokių gėrimų bei pirkti juos dideliais kiekiais ir už gerokai mažesnę kainą. Reikės ten sugrįžti, kai ieškosime lauktuvių vežimui į Lietuvą, juk būtent vynu šis regionas ir yra garsiausias.

Nereiktų galvoti, kad būdami čia tik po parduotuves vaikštome. Kažkada anksčiau rašiau apie St. Michel katedrą ir šalia esantį bokštą. Būtent jame mes ir apsilankėme. Bokšto apačioje įrengta kraupoka kripta, kurioje archeologai yra radę senovinių palaikų. Nežinau iš kur tas noras gąsdinti turistus, bet toje kriptoje groja šiurpi muzika, apšvietimas labai menkas, o ant sienų kabo apšviestos lavonų nuotraukos. Prie įėjimo net gi padėta pagalvių, su mintimi, kad čia puiki vieta prisėsti ir pamąstyt apie gyvenimą… Nežinia, kas pradėtų lįsti į galvą ten besėdint, tačiau mes iš ten greit pasišalinom ir pradėjome kopti į bokšto viršūnę. Lipi, lipi, vis sukiesi, kol pagaliau pasieki apžvalgos aikštelę. Sustoti pusiaukelėje būtų negražu, todėl dar keliasdešimt laiptų ir atsidūrėme viršutinėje apžvalgos aikštelėje. Pati bokšo viršūnė iškilusi dar gerokai aukščiau, tačiau ir nuo aikštelės galima pasigrožėti viso miesto panorama, nes kaip jau minėjau anksčiau, šis bokštas yra vienas aukščiausių miesto pastatų. Atsiveriantis vaizdas tikrai atperka tą kopimą laiptais. Iš viršaus matosi visas Bordo senamiestis, upė, tiltai, daugybė stogų ir miesto gyvenimas. Na, bet ką čia pasakoti, jei viską galima pamatyti nuotraukose.

Pakeliui namo, kadangi buvau su dviračiu, nusprendžiau aplankyti vieną kaimyną. Visai netoli mūsų namų veikia autoservisas, kur toks pagyvenęs prancūzas taiso senoviškus automobilius. Prie jo garažo visada stovi nematytų egzotiškų automobilių, tad buvo labai smalsu pažiūrėti, kas įdomaus stovi garažo viduje. Eksponatų yra tikrai įspūdingų ir smagu, kad galėjau juos nufotografuoti.

Tiek trumpai šį kartą, nes nuo šiol mažiau kalbų ir daugiau vaizdų, tad gero žiūrėjimo.

Norėtum gauti naujus įrašus paštu, pamatei klaidą ar šiaip pasiilgai - vytautas.ulozas@gmail.com

Nuotraukos: http://picasaweb.google.lt/vytautas.ulozas/BordeauxFranceErasmus#5525777215832524450

Rodyk draugams

[2010 09 12] Sekmadienio ritmas

2010-09-12

Po smagios vakarykštės dienos, visi buvo pakankamai pavargę, tad keltis neskubėjo. Išskyrus mane. Sužinojome, kad sekmadieniais mieste vyksta sendaikčių turgus, todėl nenorėdamas praleisti progos, atsikėliau ir išmyniau į turgų.

Pasirodo, sekmadienis yra tikra prekybos diena. Visai netoli namų, šalia upės radau maisto turgų. Kiekvieną savaitę ūkininkai suvažiuoja su savo produkcija, o miestiečiai sulekia su savo piniginėmis ir ieško, derasi, derasi ir pagaliau perka. Maistas čia neabejotinai švežias, tačiau ir gerokai brangesnis. Ieškojau ne maisto, todėl nuvažiavau 4 kilometrus, kol radau St. Michel aikštę, kurioje ir vyko turgus. Buvau nustebintas žmonių, o dar labiau įvairiausių daiktų kiekio. Vaikščioji kaip po tikrą muziejų. Gaila, kad neturėjau foto aparato, bet vis vien manau, kad čia dar sugrįšiu. Pirmas daiktas, kurio ieškojau, buvo gitara. Nors iš Lietuvos ir keliavome autonombiliu, nusprendžiau, kad savojo instrumento nesivešiu, kadangi jis užims per daug vietos ir nebus kada su juo groti, tačiau apsirikau. Kažkaip pasiilgau muzikos, tad turėjau viltį čia surasti kokį neypatingą ir nelabai brangų instrumentą. Kaip alternatyvos dairiausi ir Ukulele gitaros (maža havajietiška gitara), nes pernai labai gailėjausi, kad neparsivežiau tokios iš Ispanijos, kur susipažinome su smagia muzikos grupe, kurie šiek tiek pamokė ja groti. Tik pradėjęs vaikščioti po turgų pamačiau, kad vienas vyras pardavinėja net 2 gitaras. Apžiūrėjau, pasiklausiau kainos, bet nusprendžiau dar apeiti likusį turgų ir pasižvalgyti. Daugiau nieko gero neradau, o kol grįžau, ta gitara, kurią buvau nužiūrėjęs, mano didžiam apmaudui, jau buvo parduota. Antroji, kuri dar buvo likusi, buvo labai prastos būklės, tad nesinorėjo tokiai leisti pinigus.

Instrumento gauti nepavyko, tačiau iš turgaus išėjau anaiptol ne tuščiomis, nes radau antrą daiktą, dėl kurio čia atvažiavau - kilimą! Taip taip, tą patį, kurio, mano nuomone, labai trūko butui. Vyras prašė 20 eurų, tačiau pavyko nusiderėti iki 15 ir įkalbėti, kad atiduotų dar vieną daiktą, kuris, manau, bus puiki lauktuvė sesei. Tik nesakysiu kokį, kad nesugadinčiau siurprizo. Beliko tą kilimą parsitempti iki namų. Kilimas nemažas, 200×300 cm, gal net truput daugiau, o aš vienas ir su dviračiu. Tie 4 kilometrai nebeatrodė taip mažai. Susivyniojau kilimą, persimečiau per rėmą ir nužygiavau namo. Oras geras, pasivaikščioti po miestą smagu, o be to pakeliui sutikau ne vieną besišypsantį žmogų. Kai parsiradau namo, lietuviukai jau buvo atsikėlę ir spėliojo, kad taip ilgai užtrukau dėl to, kad tempiu kokį kilimą, - neapsiriko. Naują pirkinį iškratėme, išsiurbėme, pasitiesėme ir susėdome išbandyti - super. Dabar tikrai turim viską, ko reikia.

Vakare žinojome, kad laukia bronzinis krepšinio finalas, todėl išvažiavome į miestą ieškoti vietos, kur galėtume varžybas žiūrėti tiesiogiai. Apvažiavome visą miesto centrą, buvome užėję į kokių 10 skirtingų kavinių ir barų, tačiau visur tas pats - televizorių arba nėra, arba jie visi rodo futbolą. Pasirodo šį vakarą Bordo Girondins žaidė svarbų mačą, todėl visi kiti sporto įvykiai liko nuošaly. Arčiausiai tikslo buvome vienoje kebabinėje. Ten tuo metu nebuvo daug lankytojų, o per televizorių rodė žinias. Paprašėme pultelio ir pradėjome ieškoti reikiamo kanalo. Ne taip paprasta, nes kanalų ten virš 600.. Ieškojome, ieškojome, kol pagaliau sąraše pamatėme kažkokį „Sport”, kurio aprašyme puikavosi informacija: „Fiba Basketball”. Paspaudėme, palaukėme kol persijungs ir šnipštas, nes ekrane pasirodė užrašas, kad norint matyti šį kanalą, reikia įsigyti kažkokį papildomą paketą. Nieko nepešėme, užtat užkandinės savininkas pasiūlė vakare kartu pažaisti krepšinį. Menka bėda, kad jis kamuolio neturi. Gal vėliau kada pavyks.

Mums ir vėl nepavyko tiesiogiai stebėti lietuvių žaidimo, tačiau kruopščiai sekėme įvykių eigą ir džiūgavome dėl puikaus rezultato. Po varžybų net susiskambinau su tėveliais pasidžiaugti pergale ir šiaip pasišnekėti. Gera džiaugtis ir didžiuotis Lietuva, kurios krepšininkai įrodė, kad nors mūsų šalis ir maža, bet jos žmonės turi dideles širdis ir niekados nepasiduoda. Esame dėkingi krepšininkams už padovanotą šventę!

Nuotraukos - http://picasaweb.google.lt/vytautas.ulozas/BordeauxFranceErasmus#5521233465219381362

Norėtum gauti naujus įrašus paštu, pamatei klaidą ar šiaip pasiilgai - vytautas.ulozas@gmail.com

Rodyk draugams

[2010 09 11] Jei ne vynas ir ne uogos…

2010-09-11

Savaitgalis plius geras oras reiškia, kad reikia kuo greičiau bėgti iš namų. Šios dienos tikslas buvo pamatyti, kur ir kaip auga būsimasis vynas bei aplankyti vieną iš garsiausių gamtos paminklų šiame regione.

Viename reklaminiame žurnale, radome rekomenduojamą maršrutą, tad išvažiavome ieškoti vynuogynų. Tiesą pasakius, menka bėda surasti tuos vynuogynus, nes jų čia yra net keli tūkstančiai. Ne veltui Bordo laikomas pasaulio vyno sostine. Važiuojant pakelėje gausu rodyklių, nurodančių kelią į dar ir dar vieną „Château”. Pastarasis žodis iš Prancūzų kalbos verčiamas kaip pilis, tačiau įprasta šiuo žodžiu tiesiog apibūdinti vyno ūkį, nesvarbu, ar stovi šalia jo koks dvaras ar ne. Pasekėme vieną iš tų rodyklių ir pavažiavus kiek toliau nuo pagrindinio kelio aptikome didžiulį vynuogių lauką ir tikrą pilaitę. Nuėjome ieškoti žmonių ir suradome vyną pilstančius vyrus. Gaila, bet dauguma vyno ūkių nepriima lankytojų savaitgaliais, todėl tik akies krašteliu pamatėme cisternas ir medines statines, kuriose rauginamas ir brandinamas vynas. Susipažinome su ūkio savininku, kuris patarė dėl ekskursijų skambinti darbo dienomis bei leido pasivaikščioti po teritoriją. Iš tiesų akiai mielas vaizdas matyti tvarkingai susodintas vynuogių eiles bei kabančias didžiules prisirpusių vynuogių kekes. Neatsilaikėme pagundai ir paragavome keletą uogų - skonis pasakiškas. Uogos gerokai saldesnės, negu augančios Lietuvoje.

Važiuodami toliau dar užsukome į „Château de France”. Skamba įspūdingai, tačiau ten ir vėl neradome nė gyvos dvasios, užtat pasivaikščiojome, pasifotografavome prie rūmų bei tarp vynuogių ir pajudome kito lankytino objekto link. Kaip ir minėjau, tai gamtos paminklas, ir ne bet koks, o didžiausia Europoje smėlio kopa. Ji jau dabar yra 3 kilometrų ilgio, o kasmet prasiplėsdama dar po 5 metrus ji prarijo medžius, sankryžą ir net viešbutį. Gal ir nemandagu iš jos pusės, bet užsikapanojus į kopos viršūnę, esančią 114 metrų virš jūrs lygio, vaizdas tiesiog pribloškia. Kiek akys užmato tave supa smėlynai, pušų giraitės ir be abejo Atlanto vandenynas. Jausmas ir vaizdas tiesiog nenupasakojamas, tad ir nesivarginsiu. Dalį grožio bent jau pavyko įamžinti fotografijose.

Nusiridenę nuo kopos pajudėjome paplūdimio link. Teko pavažiuoti ne vieną kilometrą, kol kopa pagaliau baigėsi ir buvo įmanoma prieiti prie vandens. Pataikėme į pliažą, kuris yra šalia įlankos, todėl ten vanduo pakankamai ramus, o tuo naudojasi vandens sporto entuziastai - vandenyje zuja burlaiviai, vandens motociklai ir kateriai, tačiau krante žmonių irgi netrūksta. Diena buvo karšta, tad įšokome atsigaivinti ir kiek pabuvę pajudėjome namo. Pakeliui stabtelėjome miestelyje Arcachon, kur pasidarėme iškylą - susiradome staliuką su vaizdu į vandenyną ir prisėdome užkąsti.

Į Bordo grįžome vakarop. Žinojome, kad Lietuvos krepšininkai žaidė pusfinalio mačą prieš JAV rinktinę, tačiau krepšinis, kaip žinia, šioje šalyje nėra labai populiarus, tad transliacijos per televiziją rasti nepavyko. Rezultatą teko sekti interneto ir žinučių iš Lietuvos pagalba. Gaila, kad galutinis rezultatas nebuvo sėkmingas, tačiau vis tiek galime labai didžiuotis Lietuvos rinktine.

Po varžybų trumpam išlindome į miestą susitikti su bičiuliais iš universiteto. Smagiausias vakaro įvykis buvo, kad šalia vieno baro netyčia susipažinome su prancūzaite vardu Anais, kuri prieš penkerius metus buvo Lietuvoje ir ten praleido 12 mėnesių kaip savanorė jaunimo organizacijoje.

Ten ji dirbo su vaikais ir pramoko Lietuvių kalbos. Per visus tuos metus nuo grįžimo į Prancūziją ji nebuvo sutikusi nė vieno lietuvio ir neturėjo progos su niekuo pabendrauti lietuviškai, tad nesunku įsivaizduoti, kokia ji buvo laiminga, kai išgirdo mus šnekančius ir priėjo pasiteirauti, ar tik nesame iš Lietuvos. Mūsų didžiai nuostabai, per tuos metus ji nepamiršo kalbos ir suprato beveik viską, ką jai sakėme. Apskritai ne kiekvienas prancūzas moka kokią nors užsienio kalbą, o sutikti vietinį, kuris taip neblogai šneka lietuviškai, tiesiog stebuklas. Iki šio vakaro Anais draugės net gi netikėjo, kad ji tikrai moka kalbėti lietuviškai. Ilgai pabendrauti nepavyko, nes ji šventė draugės gimtadienį, tačiau apsikeitėm numeriais ir susitarėm būtinai dar susitikti. Ech, diena tikrai išėjo kupina gerų įspūdžių. Lauksim daugiau tokių.

Norėtum gauti naujus įrašus paštu, pamatei klaidą ar šiaip pasiilgai - vytautas.ulozas@gmail.com

Nuotraukos - http://picasaweb.google.lt/vytautas.ulozas/BordeauxFranceErasmus#5520374423536440818

Rodyk draugams