" /> " />
BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Įrašų tematika ‘Ulozas’

Australiškas aukcionas ir Lietuviškos sutiktuvės

2011-02-12

Ryte išbudino netoli lango triukšmaujantis paukštis. Prasimerkiau - saulė, fikusas, ant šakų kabančios figos, praviras langas, o už jo vasara! Vis dar sunku patikėti, kad aš iš tiesų pietų pusrutulyje.

From Melbourne, Australia

Po pusryčių nuvykome pamatyti įdomų reginį. Krikšto mamos sesers bičiuliai pardavinėjo savo namą. Lietuvoje nekilnojamasis turtas dažniausiai parduodamas per skelbimus bei derantis su pardavėju ar jį atstovaujančia agentūra. Tuo tarpu Australijoje labai populiarūs aukcionai. Kadangi Lietuvoje tokio nesu matęs, norėjosi sudalyvauti. Pusvalandį iki aukciono agentūros darbuotojai leidžia potencialiems pirkėjams apžiūrėti namą ir tiksliai nustatytu laiku prasideda šou. Šį kartą prisirinko pakankamai daug žmonių - apie 40, o tai reiškė, kad gali užvirti arši kova. Aukciono vadovas pirmiausia visus pasveikino, bandė visus įtikinti, kad šiandien labai gražus oras ir šiaip graži diena, kuri yra beprotiškai tinkama pirkti nekilnojamąjį turtą, bei sakė, kad jei šiandien namo nenusipirksi, visą gyvenimą sau negalėsi atleisti ir nusigrauši nagus… Po šios motivacinės kalbos agentūros darbuotojas paklausė kas norėtų pradėti aukcioną. Po kelių akimirkų tylą nutraukė vienas vyras, kuris pasiūlė 485 tūkstančius Australijos dolerių už šį vidutinio dydžio ir anaiptol ne pirmos jaunystės namelį su 2 miegamaisiais, garažu ir miniatiūrine veranda. Iš pradžių kova vyko tarp dviejų vyrų, vėliau vienam atkritus įsijungė viena mergina. Kainai pasiekus apie 520 tūkstančių, aukciono vadovas jau buvo pasiruošęs trečią kartą skelbti kainą, o toji mergina jau buvo per plauką nuo „laimėjimo”, tačiau viską nutraukė naujas žaidėjas, pradėjęs dar kelti kainą. Mergina sudvėjojo, tačiau netikėtai prabudo vyrukas, pradėjęs aukcioną pirmuoju šaukimu. Kaina vėl pradėjo kilti, o naujasis žaidėjas ramiai pridėdavo po 500 dolerių prie pirmojo vyruko ir tos merginos pasiūlytos kainos ir galų gale laimėjo aukcioną. Štai taip gražų sekmadienio rytą netoliese stovintis vyras lengvu rankos mostu išleido 540 500 Australijos dolerių, t.y. daugiau nei 1,15 mln litų. „Svajonių būsto” neįsigiję žmonės greitai išsiskirstė, o laimėtojas nuėjo į namą pasirašyti reikiamų dokumentų ir susimokėti 10 % avanso. Nieko keisto, kad jaunoms šeimoms labai sunku įsikurti miestuose, nes kainos yra milžiniškos. Kita vertus, Lietuvoje jauni žmonės pirmiausia perka ar nuomojasi butą, o čia žodis butas suvokiamas visiškai kitaip. Kolkas nemačiau nė vieno blokinio daugiabučio, prie kurių esame pripratę Lietuvoje, nes čia butu vadinamas mažas namas. Australiška svajonė yra turėti savo namuką su gabalėliu pievos, todėl nieko keisto, kad už tokius norus tenka pakloti milijonines sumas.

From Melbourne, Australia

Po aukciono aplankėme porą rusiškų parduotuvių, kuriose čia gyvenantys lietuviai gali įsigyti sau  gerai pažįstamų maisto produktų - tamsios ruginės duonos, alaus, varškės, šprotų, koldūnų, visokiausių dešrų ir kitokių dalykų. Smagu, kad lentynose galima rasti ir Lietuvos kompanijų produktų - Kėdainių konservų fabriko gaminių, Gubernijos duonos giros, Dvaro mišo ir kitų. Vėliau nuvykome į krikšto mamos vasarnamį, esantį tolimesniuose priemiesčiuose, nuo kurio iki jūros yra tik 5 minutės kelio pėsčiomis. Gražus Australijos paplūdimių simbolis yra įvairiaspalviai nedideli namukai, kuriais tiesiog nusėta pakrantė. Nors nameliai yra gan seni, bet šiais laikais pakrantėse draudžiama ką nors statyti, todėl tų namelių vertė gerokai išaugo. Žmonėms patinka turėti vietą prie vandens, kur jie gali pasisplėti nuo saulės, įsitaisyti patogiame krėsle ir greta turėti šaldytuvą su šaltais gėrimais, todėl negaili tam pinigų. Kaip bebūtų, tie nameliai yra tikra puošmena.

From Melbourne, Australia

Vakare su giminaičiais šventėme mano sutiktuves. Praėjo du dešimtmečiai nuo tada, kai mano tėvelis buvo šioje šalyje, todėl smagu, kad turiu progą pasivaikščioti pėdomis, kurias jis pramynė. Be to daug lengviau įsikurti Australijoje, kai yra savų žmonių, kurie padeda pirmosiomis dienomis. Smagiai kartu pavakarieniavome, pabendravome bei įteikiau atvežtas lauktuves. Vėliau dar nuėjome iki netoliese esančio parko, kur vyko didelis nemokamas koncertas. Pataikėme į koncerto pabaigą, bet vis tiek spėjome išgirsti porą gražių dainų ir pajausti labai puikią tvirančią atmosferą. Štai šitaip greitai ir prabėgo mano diena.

Norėtum gauti naujus įrašus paštu, pamatei klaidą ar šiaip pasiilgai - vytautas.ulozas@gmail.com

Daugiau nuotraukų - http://picasaweb.google.lt/vytautas.ulozas

From Melbourne, Australia
From Melbourne, Australia
From Melbourne, Australia
From Melbourne, Australia

Rodyk draugams

Aplink pasaulį per 80 dienų

2011-02-11

Nuo tų laikų, kai Žiuliui Vernui atrodė neįmanoma apskrieti pasaulį per 80 dienų, daug kas pasikeitė. Nepaisant to, persikelti į kitą gaublio pusė vistiek užima daug laiko.

Papasakosiu detaliau apie savo kelionės maršrutą. Pakankamai ilgai savo pastangomis ieškojau geriausio varianto, kaip kuo pigiau pasiekti Australiją. Akį patraukė Jungtinių Arabų Emyratų oro linijos Etihad, kurios teikia aukštos kokybės paslaugas, bet sugeba pasiūlyti ir pakankamai patrauklią kainą. Bėda ta, kad artimiausia vieta į kurią skrenda šių avialinijų lėktuvai yra Minskas. Beieškant įvairių variantų krepiausi į vieno Australijos lietuvio rekomenduotą kelionių agentūrą A&R Travel (www.geros-keliones.lt). Agentūros direktorius Aušrys padėjo susidėlioti reikiamas kelionės datas, grįžtamąjį maršrutą ir susitvarkyti vizas. Norint skristi iš Minsko reikia pasidaryti tranzitinę Baltarusijos vizą, kuri kainuoja 10 eurų (agentūra už atitinkamą mokestį gali tuo pasirūpinti vietoje jūsų) ir belieka nuvykti iki oro uosto. Traukinio bilietas kainavo vos 25 litus, tačiau teko važiuoti iš vakaro, nes naktiniai autobusai ir traukiniai iš Vilniaus išvyksta tik lyginėmis mėnesio dienomis, o man toks variantas netiko. Sesė susitarė su savo bičiuliu, kuris ne tik priėmė mane nakvynei, bet ir aprodė miestą, kuriame dirba jau dvejus metus ir labai laukia vasaros, kada su šeimyna galės iš ten pabėgti. Keista ta Baltarusija - važiuoji pagrindine gatve, viskas spindi, pastatai apšviesti skirtingomis spalvomis, viskas blizga ir tvarkinga, bet tereikia išsukti iš tos gatvės ir prieš akis niūrokas sovietinis vaizdelis. Kaip sakė Juozas, pas kurį nakvojau, tikroji realybė pasijaučia praleidus šalyje daugiau laiko, o ji gerokai skiriasi nuo to vaizdo, kokį bando pademonstruoti valdžia. Paprastų žmonių čia mažai paisoma, o ypač tai pasijaučia pavyzdžiui bandant kirsti valstybės sieną - Lietuvos ambasada nuolatos sulaukia pagalbos prašymų iš tautiečių, kurių pareigūnai nusprendžia tiesiog neįleisti arba neišleisti iš šalies arba nei iš šio nei iš to konfiskuoja automobilį.

Kaip bebūtų, man baltarusiška kelionės dalis praėjo sėkmingai. Įvažiuojant į šalį pasieniečiai labai nesikabinėjo ir padėjo reikiamus antspaudus. Išsamiai apžiūrėti Minsko nelabai pavyko, bet įspūdingiausias vaizdas, kurį mačiau, buvo nacionalinė biblioteka, kuri vakare tampa spalvotu mirksinčiu rutuliu. Kitą rytą beliko pasiekti centrinę Minsko autobusų stotį Maskovskaja, o nuo ten mikroautobusas už maždaug 5 litus per gerą pusvalandį nuveža iki oro uosto, kuris nuo miesto yra pakankamai toli. Minsko oro uostas tikrai didelis, pastatytas sovietų sąjungos klestėjimo metais, bet dabar sulaukiantis ne tiek jau ir daug lėktuvų.

Kiek pastaruoju metu man teko keliauti oro transportu, visada rinkdavausi Ryanair, dėl jų siūlomų neįtikėtinų kainų. Apskritai šios avialinijos pakeitė Europos gyventojų suvokimą apie keliavimą ir atstumus, už ką jiems esu beprotiškai dėkingas. Kita vertus, jie kaip niekas kitas sugeba priminti, kad gauni lygiai tiek, už kiek sumoki, todėl net buvau pamiršęs, kad oro transportas apskritai gali būti patogus. Už viską, be abejo, tenka susimokėti, tačiau kartais visgi labai smagu pasimėgauti prabanga - didelės, patogios sėdynės, kurias galima smarkiai atsilenkti, kiekvienam keleiviui po naują pagalvę ir antklodę, pietūs, užkandžiai, stereo ausinės, ausų kištukai, kaukė akims, atsarginė pora kojinių ir net dantų šepetėlis. Pakeliui į Abu Dhabį spėjau perklausyti nemažai siūlomos muzikos ir padaryti keletą atidėliotų darbų. Emyratuose vėl pakvipo prabanga - brangios parduotuvės ir turtingi arabai, vaikščiojantys baltais drabužiais ir su tarnais. Iš pradžių planavau šiojė šalyje praleisti porą dienų, tačiau vėliau paaiškėjo, kad man draudžiama išeiti iš oro uosto, nes vyrai, matote, be suaugusiųjų priežiūros į šią šalį įleidžiami tik nuo 22 metų amžiaus, todėl man pritrūko vos poros savaičių. Kelionių agentūroje bandė mane paguosti ir pasakė, kad moterys įleidžiamos tik nuo 25 metų bei nemokamai man pakeitė bilietus. Taigi JAE neužtrukau ir persėdau į kitą lėktuvą, kuriame teko praleisti 14 valandų. Kelias per daug neprailgo, nes nemažą laiko dalį miegojau, o be to šnekučiavausi su šalia sėdinčiu australu, kuris dirba TV kompanijoje ir yra tarptautinių sporto renginių transliacijų techninis vadovas. Taigi, jei per pasaulio futbolo čempionatą arba per būsimą Formulės-1 Melburno GP sutriks translicija, tai būtent ponas Peter bus už tai atsakingas. Tikrai įdomus žmogus, davė savo vizitinę ir pasakė, kad jei būsiu netoli St. Kilda rajono mielai išlenktų bokalą alaus.

Pasiekę oro uostą bėgte nubėgome prie pasų patikros, kad nereiktų laukti eilėje, sulaukiau lagamino ir sėkmingai praslydau pro muitininką. Australijoje galioja daugybė apribojimų įvežamiems daiktams: jokių maisto produktų, augalų ir net medinių daiktų - nieko, kas galėtų sutrikdyti vietinę ekosistemą. Laukimo salėje sutikau kelis savanorius, kurie visą mėnesį oro uoste pasitinka visus atvykstančius tarptautinius studentus, duoda jiems informacinį paketą, padeda susirasti transportą iki miesto bei nakvynę. Jų pagalbos man labai neprireikė, nes manęs pasitikti atvažiavo mano krikšto mama, todėl už keletos minučių jau sėdėjome automobilyje ir važiavome visai ne ta kelio puse, kuria esu įpratęs, nes Australija iki šiol yra Didžiosios Britanijos dominija ir taip pat renkasi eismą kairiąja puse. Iš oro uosto nuvykome pas mano krikšto mamos seserį ir mamą. Smagu po tiek laiko pamatyti pažįstamus veidus.

Labai ilgai svečiuose neužsibuvome ir atvažiavome į mano krikšto mamos Birutės namus, kuriuose apsistosiu visą savaitę, iki tada kai planuoju persikelti į Balaratą (už 115 km), kur ir yra mano būsimas mainų universitetas. Nors kelionė ir užtruko labai ilgai, bet galvojau, kad jausiuosi blogiau. Gerai, kad atvykau vakare, nes po kelionės šiaip ar taip norisi miego, todėl aklimatizacija neturėtų būti labai sunki. Kas kita, jei lėktuvas nusileidžia anksti ryte vietos laiku, tuomet pirmoji diena būna be galo sunki. Pagaliau aš kitoje pasaulio pusėje, kur, žiūrint iš Lietuvos, visi vaikščioja aukštyn kojomis. Pažiūrėsime, kokių įspūdžių ir patirties man padovanos šie keli mėnesiai.

Norėtum gauti naujus įrašus paštu, pamatei klaidą ar šiaip pasiilgai - vytautas.ulozas@gmail.com

https://picasaweb.google.com/vytautas.ulozas

Rodyk draugams